Solidžią patirtį sukaupęs žurnalistas kasdienybės jau seniai nepiešia vaivorykštės spalvomis. Vyras karčiai juokavo, kad dabar jo darbas – važinėti į Santaros klinikas, kur leidžiamos injekcijos.
Be to, jis kiekvieną rytą turi išgerti šešias didžiules tabletes.
Tokiu būdu R.Delkus bando įveikti kraujo vėžį.
Jis ištvėrė daugybę chemoterapijos seansų, kurie labai nualino organizmą.
Grėsmingą diagnozę Rimvydas išgirdo 2016 metų pabaigoje. Sportiškas, niekada sveikata per daug nesiskundęs vilnietis į medikus kreipėsi dėl skrandžio ir nugaros skausmų. Be to, ėmė varginti silpnumas.
Atlikus tyrimus paaiškėjo, kad labai žemas hemoglobino lygis, vyras tą pačią dieną buvo paguldytas į ligoninę. O po dešimties dienų išgirdo diagnozę – kraujo vėžys, itin agresyvi forma.
„Maniau, kad plykstelėsiu, bet tą žinią priėmiau ramiai. Gal dėl to, kad tikiu, jog nuo likimo nepabėgsi“, – taip žurnalistas prisiminė akimirkas, kai išgirdo diagnozę.
Rimvydas tapo nuolatiniu įvairių medicinos kabinetų lankytoju – gydytojai jį ėmė ruošti kaulų čiulpų persodinimui.
„Kaulų čiulpų donorų bazė yra didelė, bet man tinkamo nebuvo. Iš Danijos atvyko sesuo Rūta, bet jos kaulų čiulpai taip pat netiko.
Galiausiai buvo patikrintas mano vienturčio sūnaus Martyno kraujas. Jam tuo metu buvo 24 metai.
Likimas lėmė, kad jis tapo donoru ir aš gavau dar vieną šansą. Visa mano kraujodara yra Martyno“, – pasakojo R.Delkus.
Sūnaus kraują perpylė 2017 metų liepą. Žurnalistas kurį laiką jautėsi tarsi ant sparnų. Iš pradžių sveikatą tikrintis tekdavo kartą per dvi savaites, vėliau – kas mėnesį, galiausiai – kas du mėnesius.
Praėjusią vasarą liga vėl smogė ir R.Delkui teko du mėnesius praleisti ligoninėje. Kadangi anksčiau žurnalistui buvo taikyti visi galimi chemoterapijos seansai, šįkart skirtas gydymas tabletėmis.
Medikai nieko paguodžiamo nežadėjo. Rimvydas išgirdo, kad yra tik 15 proc. tikimybė, jog liga atsitrauks.
„Tikriausiai patekau tarp tų 15 procentų laimingųjų, – vylėsi žurnalistas. – Džiaugiuosi, kad medicina sparčiai žengia į priekį.
Tai, apie ką prieš penkerius metus buvo tik svajojama, dabar yra realybė. Žymiai padaugėjo žmonių, kurie užklupti vėžio išgyveno. Šiuo metu rūpestingų medikų dėka liga atsitraukė, bet neskubu šokinėti iš džiaugsmo, nenoriu fiziškai persitempti.“
Prieš užklumpant ligai energija trykštantis vyras 13 metų dirbo Lietuvos automobilių kelių direkcijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėju.
Visus tuos metus beveik kiekvieną rytą nuo namų Fabijoniškėse iki darbovietės J.Basanavičiaus gatvėje penkis kilometrus eidavo pėsčiomis.
Filosofiškai apie ligą kalbantis R.Delkus įsitikinęs – ji turi ir pliusų, ir minusų. Teigiama pusė ta, kad atsirado daug geranoriškai nusiteikusių žmonių, kai kurie seniai nematyti. Rimvydas juokėsi, kad dabar tenka dažnai įkrauti mobilųjį telefoną.
„Sužinoję, kad sergu, visi man puolė padėti – skambina, su lauktuvėmis lanko ir ligoninėje, ir namie.
Bendravimas su draugais ir pažįstamais teikia labai daug teigiamų emocijų. Būna, kad sėdi apniukęs, bet išgirsti ragelyje, pavyzdžiui, ilgamečio LRT prodiuserio Stasio Vitkaus balsą ir žinai, kad pusę valandos skaniai kvatosiesi.
Tik jokiu būdu nenoriu, kad manęs perdėm gailėtų, nes yra kur kas labiau likimo nuskriaustų žmonių.
Manimi ir mano valgiaraščiu labiausiai rūpinasi žmona Aldona ir pusseserė Irena.
Dar pernai imunitetas buvo taip nusilpęs, kad negalėdavau net su kauke į prekybos centrą išeiti. Dabar jau einu apsipirkti, nors per dažnai lankytis viešose vietose nepatartina“, – apie savo kasdienybę pasakojo R.Delkus.
Žurnalistas mėgsta žiūrėti dokumentinius filmus apie gamtą, istoriją, sprendžia kryžiažodžius, eina pasivaikščioti į mišką.
„Dvasingiau pradėjau vertinti tuos reiškinius, į kuriuos anksčiau numodavau ranka. Būna, kad džiaugiesi dieną pragyvenęs, ypač jei blogai jautiesi. Neslėpsiu – buvo apnikusios juodos mintys, bet ko norėti, juk ne kasdien išgirsti vėžio diagnozę“, – šyptelėjo Rimvydas.
Apie praeitį vyras nėra linkęs daug galvoti. „Bijau įsijausti, nes tai vienas žingsnis iki savigraužos, – samprotavo R.Delkus. – Juk vis tiek laiko neatsuksi. Reikia susitaikyti su likimu.“
Žurnalistinę karjerą spaudoje pradėjusį Rimvydą ilgainiui ėmė traukti radijas ir televizija.
Sporto komentatoriumi vyras dirbo nuo 1993 iki 2000 metų.
„Sėkminga komentatoriaus karjera laikosi ant trijų banginių: mikrofonui tinkamo balso, gero sporto šakos išmanymo ir taisyklingos kalbos, kurią suprastų ir dešimtmetis moksleivis, ir keturiasdešimtmetis darbininkas, ir šešiasdešimtmetis profesorius“, – aiškino žurnalistas.
Jam yra tekę komentuoti krepšinio, futbolo, rankinio, motobolo, stalo teniso, sunkiosios atletikos varžybas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Labiausiai patiko komentuoti futbolą.
R.Delkus mėgdavo prie mikrofono sėsti kartu su kurios nors sporto šakos specialistu. Yra tekę dirbti su krepšinio legendomis Modestu Paulausku, Rimantu Endrijaičiu, futbolo vartininku Gintaru Stauče ir kitais.
Su daugybe sporto legendų bendravęs žurnalistas bene labiausiai žavisi olimpiniu čempionu disko metiku Virgilijumi Alekna.
O vienas įsimintiniausių interviu – su tuomečiu pasaulio šachmatų čempionu Gariu Kasparovu. Nors legendinis didmeistris žurnalistui buvo skyręs valandą, pokalbis truko šešias.
Tarp buvusių R.Delkaus pašnekovų – ir grupės ABBA muzikantas Benny Anderssonas, ir tuometis Sovietų Sąjungos lyderis Michailas Gorbačiovas.
„Galima prieiti prie bet kurio žmogaus, tik turi tai daryti reikiamu laiku ir žinoti, ko nori paklausti. Jei klausinėsi šabloniškai, būsi pavarytas.
Dar pastebėjau, kad pirmo ryškumo žvaigždės elgiasi labai paprastai. Man nepasitaikė sutikti aikštingų, šiurkštaus būdo pašnekovų. Gal tiesiog sekdavosi“, – patirtimi dalijosi R.Delkus.
Pasakojimus apie sportininkus žurnalistas sudėjo į tris knygas.
Iš jų pačiam brangiausia 1997 metais pasirodžiusi „Kai prabyla sporto žvaigždės“.
Žurnalistas neatmeta galimybės parašyti dar vieną knygą. Ji turėtų būti iš ligoninės gyvenimo. Kol kas savo mintis užrašo dienoraštyje.
Paklaustas, ką dar įdomaus norėtų nuveikti, R.Delkus su šypsena prisiminė: „Kažkada sapnavau, kad komentuoju draugiškas futbolo rungtynes tarp Lietuvos ir Vokietijos hematologų. Mąstau, ar kas nors panašaus išsipildys, ar ausines ir mikrofoną teks kada užsidėti?
Esu įsitikinęs, kad jeigu rimtai susikaupčiau ir pasiruoščiau, sugebėčiau profesionaliai pakomentuoti.“
