Keturiolikmetę Atėnę, vienuolikmetę Eladą, aštuonmetę Faustą, beveik trejų Augustą auginantys Jurgita (37 m.) ir Kristupas (40 m.) Krivickai dar vieno sūnaus susilaukė balandžio 5-ąją. Jam suteikė Kristupo Dovydo vardą.
„Augustui tarsi apsaugą daviau savo antrą vardą, – sakė K.Krivickas. – Be to, jis turėjo gimti rugpjūtį (Anglų k. – August. Poros sūnus gimė gegužės 26 d. – Red.).
Kai laukėmės antro sūnaus, norėjau, kad vaikelis gautų mano pirmą vardą. Taip aš tarsi apglėbiu šeimą savo gera energija. Tai reiškia, kad neplanuojame turėti daugiau vaikų.
Nuo šiol puoselėsime ir auginsime ne kiekį, o vertę ir turinį.
Užauginti penkis vaikus gerais žmonėmis nelengva, ypač šiais laikais, kai bandoma išmušti pamatines gyvenimo vertybes.“
Paaugusius sūnus tėvas ketina vestis į kiokušin karatė treniruotes.
„Šis sportas mane padarė geresniu žmogumi, todėl svarbias vertybes stengiuosi perteikti ir savo vaikams“, – pasakojo laidos „Ant bangos“ („Lietuvos ryto“ TV) vedėjas.
K.Krivickas ne tik pats užsiima šia sporto šaka. Šeštadienį 16 val. 20 min. „Lietuvos ryto“ televizija rodys jo parengtą reportažą apie praėjusį savaitgalį Vilniuje vykusį Europos kiokušin karatė čempionatą.
„Tai labai didelis įvykis. Ypač man, nes daug metų einu kiokušin karatė keliu, šią vasarą ginsiuosi antrą juodąjį diržą.
Šiuo metu tam intensyviai ruošiuosi, – sakė K.Krivickas. – Kartais keliauju su Lietuvos rinktine, stebiu sportininkų pasirodymus tarptautinėje arenoje.
Be to, komentuoju visas kiokušin karatė varžybas, kurios vyksta Lietuvoje. 2013 metais „Siemens“ arenoje komentavau pasaulio čempionatą.“
– Kuo jus traukia šis sportas? – „TV antena“ paklausė K.Krivicko.
– Kiokušin karatė susidomėjau 1993 metais. Anksčiau yra tekę lankyti imtynes, dziudo.
Atsimenu, kaip pirmą kartą dalyvavau Vilniaus miesto pirmenybėse ir iškovojau pirmą vietą. „Vakarinės naujienos“ išspausdino straipsnelį, kuriame buvo mano pavardė. Neapsakomai džiaugiausi.
Man visada patiko Rytų kovos menai, ypač filosofinė ir istorinė dalis. Iki šiol daug skaitau apie įvairių Rytų kovų kilmę, prasmę, sumanytojus.
Įtakos turėjo ir vaidybinių filmų kovotojai. Pavyzdžiui, paauglystėje labai patiko švedų aktorius, kovinių veiksmo filmų žvaigždė Dolphas Lundgrenas (61 m.), kuris turi trečio dano kiokušin karatė meistro laipsnį.
Buvau padaręs pertrauką, o 2011 metais su Lietuvos rinktine išvykau į Japoniją ir nuo tada intensyviai žengiu kiokušin karatė keliu.
Šiame sporte pasireiškiantys filosofiniai, vertybiniai dalykai padeda tobulinti kūną ir stiprinti psichiką.
Kad ir kiek būtum pasiekęs, visada yra dar vienas laiptelis, ant kurio gali pakilti. Tai ir dvasinė praktika, kai einama savęs pažinimo link.
– Kaip šeima vertina jūsų atsidavimą šiam sportui?
– Vasarą šeimos nariai dažnai mane mato besitreniruojantį namų kieme ar prie jūros. Jiems tai įprasta. Vaikai auga matydami mane su kimono, važiuojantį į treniruotes, grįžtantį iš jų.
Jie matė, kaip keitėsi diržai, ir klausinėdavo, kada gausiu juodąjį.
Varžybose šeima nedalyvauja. Nesistengiu dirbtinai į tai įtraukti. Dukterys turi savos veiklos, tačiau sūnums ateityje kiokušin karatė sportas bus privalomas.
Augustas kol kas tik stebi, kaip treniruojuosi. Ateis laikas ir keliausime į salę, pradėsime pirmuosius žingsnius į karatė pasaulį. Vėliau ateis laikas ir mažiausiam šeimos nariui.
– O jeigu sūnūs nenorės užsiimti karatė?
– Ką reiškia „nenorės“? Čia kaip su tėvynės meile arba pagarba vyresniesiems. Kas būtų buvę, jeigu mes būtume nenorėję ginti Lietuvos ir stoti prieš sovietų tankus?
Mūsų šeimoje skiepijamas tradicinis, gal šiek tiek konservatyvus požiūris: tėvai turi auklėti, formuoti vaiką, perteikti vertybes, kurios atrodo svarbios ir prasmingos.
– Teigiama, kad šiuolaikiniai tėvai su vaikais kasdien bendrauja vidutiniškai septynias minutes.
– Net ir nebūdamas kartu, vaikams skiriu absoliučiai visą savo laiką. Mes skambiname vieni kitiems, rašome žinutes.
Gyvename laimingai ir prasmingai, kasdien patiriame bendrystės džiaugsmą. Aš ir Jurgita su vaikais esame užmezgę ypatingą ryšį: kartu žaidžiame, dirbame, tvarkomės, pramogaujame.
Jei randu laisvą minutę, ant kilimo išverčiu dėžę kaladėlių ir su Augustu statome bokštą, net jei iki svarbaus susitikimo liko dešimt minučių.
Jei vakare grįžtu vėliau ir matau, kad vaikai nemiega, pasikviečiu, pavyzdžiui, Faustą pažaisti šaškėmis.
Dažnai pusę šeštadienio skiriu Atėnei: mes važiuojame į baseiną ir ji tobulina šuolius į vandenį, o su Elada atvirai pasikalbame važiuodami iš baleto mokyklos.
Vaikai nepavydi vienas kitam tėvų dėmesio, nes yra saugūs ir mylimi.
– Kai pasaulį išvydo Augustas, patyrėte daug įtampos. Berniukas gimė vos 26 savaičių ir svėrė 1300 gramų.
Daug dienų teko kovoti dėl gyvybės, nes sirgo plaučių uždegimu, vėliau – meningitu. Ar nerimavote prieš gimstant penktam vaikui?
– Taip. Prieš gimstant išgyvenome nerimą ir tam buvo pagrindo. Prieš Kalėdas buvo ištikusi krizė: Jurgita atsidūrė ligoninėje, medikai brandino vaisiaus plaučius.
Buvo kilusi grėsmė, kad gali pasikartoti ankstesnė istorija. Kai praėjo Augusto gimimo laiką, jautėmės pasiekę vieną pergalę.
Kai vaisius perkopė trisdešimt savaičių ir dviejų kilogramų svorį, tai buvo dar viena pergalė.
Gydytojų klausiau, kuo galiu padėti žmonai, kad neatsitiktų taip, kaip nutiko su Augustu. Man pasakė: jeigu Jurgita daug gulės, labiau tikėtina, kad viskas baigsis gerai. Žmona namuose daug gulėjo, nevairavo automobilio, nesirūpino buitimi, vaikais.
Visas krūvis gulė ant mano pečių, padėjo močiutės ir senelis. Dėl šventų ir prasmingų dalykų gali įveikti visus sunkumus. Taip, tai buvo sunkus susitelkimo ir susikaupimo etapas, bet jis davė nuostabų rezultatą – Jurgita per valandą pagimdė sveiką, visiškai išnešiotą berniuką, sveriantį beveik keturis kilogramus.
Visi iškart nurimome, atsipalaidavome ir po dviejų dienų iš ligoninės grįžome namo.
– Ar namuose vaikai turi kasdienių pareigų?
– Atėnė tvarko kambarius, padeda mamai apsipirkti, rūpinasi mažiukais. Žinoma, pagrindinis jos darbas – mokytis. Be to, ji lanko plaukimą, skaito knygas, žiūri dokumentinius filmus.
Elada mėgsta rūpintis mažesniais vaikais: pažaidžia, moka perrengti, padeda išmaudyti. Be to, šešis kartus per savaitę lanko baleto pamokas.
Faustos dar neapkrauname buities darbais. Ji mokosi pirmoje klasėje, lanko baletą ir plaukimą.
Augustas gyvena savo vaikiškoje karalystėje. Vaikus mokome sutarti, nesipešti.
– Kaip palepinate svarbiausią šeimos moterį?
– Norėčiau palinkėti, kad visos Lietuvos moterys būtų taip stipriai mylimos, puoselėjamos, apgaubtos išskirtiniu dėmesiu, apiberiamos komplimentais ir siurprizais kaip mano žmona. Gėlės namuose tikrai nevysta.
Vaikai mato mūsų su žmona šiltus santykius. Šeimai skiriu visą savo laiką, energiją, dėmesį, finansus.
Žinoma, negaliu nupirkti naujo automobilio kaskart, kai gimsta vaikas, bet sveikas mažylis mums yra tokia dovana!
Mes su žmona iki šiol einame į romantiškus pasimatymus. Susituokėme prieš 15 metų, bet esame stipriai ir aistringai įsimylėję.
Save tokį, koks esu dabar, sukūriau pats. Apie tai, kad turėsiu didelę šeimą ir būsiu rūpestingas, atsakingas vyras, pradėjau galvoti sutikęs Jurgitą. Iškart supratau, kad žiūrime ta pačia kryptimi.
Šeimos kelyje, kaip ir kiokušin karatė sporte: kuo eini toliau, tuo viskas stipriau, tvirčiau ir geriau. Čia ribų tikrai nėra.
