„Visada yra lengviau drėbti purvą, negu ištiesti pagalbos ranką arba pasakyti gerą žodį, nes tai reikalauja pastangų. Purvą padrėbti yra labai paprasta“, – sako jis.
Žurnalistės Daivos Žeimytės-Bilienės ir J.Veklenko pokalbis – „Lietuvos ryto“ televizijos laidoje „Kitoks pokalbis“.
– Jurijau, viena iš nuomonių yra, kad jeigu nori susigadinti sau gyvenimą, ypatingai kalbant apie atlikėjus, tai važiuok į „Euroviziją“.
– Tai galioja ne tik „Eurovizijai“. Tai galioja bet kokiam žmogui, kuris atstovauja savo šalį kažkokiame tarptautiniame konkurse. Tai tikrai nėra tik „Eurovizijos“ vienkartiniai atvejai.
– Pajutote kažką panašaus? Vis tiek kritikos buvo.
– Bet ji visada buvo, ji ir bus. Kritika reikalinga – konstruktyvi kritika.
– Mes ne apie tokią šnekam.
– Kai kuriems gali pasirodyti, kad kritika yra labai blogas dalykas. Aš truputį kitaip apie tai galvoju ir tai man padėjo ir padės ateityje. Galbūt kažkam kitam dar padės tai, ką aš dabar pasakysiu. Aš tai minėjau ne kartą, kad kiekvieną kartą, kai tu pradedi kažką daryti, jeigu tau sekasi, atsiras žmonių, kurie pradės pilti purvą.
Kritika, kuri neturės logikos, žodžiai, kurie neturės jokios logikos ir jokios atsvaros bus pilami tik todėl, kad tu pradėjai kažką daryti. Tai yra įrodymas, kad tu neturėtum sustoti, bet turėtum įjungti dar sekantį bėgį ir dar labiau stengtis.
– Labai nemažai išbandžiusių tą reikalą, sustoja, kai kuriems karjeros tuo ir pasibaigė. Žmonėms turbūt nėra lengva atlaikyti?
– Gyvenimas nėra lengvas, čia labai paprasta. Aš tiesiog per pastaruosius 3-4 metus viską persidėliojau galvoje, kaip turėtų būti. Po visų nuopolių, džiaugsmų, asmeniniame gyvenime kažkokių nesėkmių, nes visi mes jūs turime, aš supratau, kad jeigu ne dabar, tai niekada. Ir jeigu nepradėsiu kitaip galvoti, tai ir liksiu kur buvau.
– Nesinori kažko atsakyti kritikams? Visi pas mus yra krepšinio, „Eurovizijos“, politikos ekspertai – ne tai, kad vidutiniokai, bet ekspertai, visi geriausiai žino.
– Žinote, kaip aš atsakysiu – darbais, muzika, albumu, kuris jau išėjo, kurį aš jau turiu, koncertiniais turais, kurie dar manęs tik laukia. Aš darbais atsakysiu.
– Nuoskaudų jokių neliko?
– Tikrai ne. Aš esu pilnai susitaikęs su tuo, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę. Kai kada tai yra labai negatyvi nuomonė, bet visokių reikia.
– Jūs atsižvelgiate į tą nuomonę? Buvo sakančių, kad gal kiek per silpna daina, kad „Eurovizija“ pastaruoju metu yra tapusi šou ir dažniausiai laimi žmonės, kurie yra absoliučiai nestandartiniai. Ir tą matome pastaraisiais metais – tiek praeitų metų laimėtoja, tiek prieš tai Conchita.
– Tiek šių metų laimėtojas, su šou ir fejerverkais. (juokiasi)
– Ne šou, bet jis vis tiek kažkokią LGBT bendruomenės žinutę siuntė.
– Aš su tuo kategoriškai iš karto nesutinku. Vien dėl paprasčiausios priežasties – taip, jis pareiškė, kad yra biseksualus, jis kalbėjo apie savo praeities nuoskaudas. Tai yra nuostabu, nes dalindamiesi savo praeitimi, nuoskaudomis, gal kažkam padėsime.
Nepamirškime to, kad dainą – ne atlikėją, ne aprašymą – didžioji Europos dalis girdi pirmą kartą ir tik 3 minutes. Ką jis pasisakė, kas jis yra – niekam neįdomu. Jeigu daina gera, daina gera. Manau, kad jis neturėjo jokio pranašumo taip pasakydamas, jis tiesiog labai sunkiai dirbo, tikrai ne vienerius metus ir tai pagaliau atsipirko.
– O kas jums sukliudė, Jurijau? Turbūt analizavote, kas galėjo pakišti koją?
– Dar ne mano laikas, pasirodo.
– Yra dalykų, kuriuos darytumėte kitaip?
– Ne, tikrai ne. Nuoširdžiai aš eičiau taip pat, nes aš žinojau, ko aš einu, kaip tai noriu daryti ir kaip tai padariau. Jeigu dar kartą man reiktų kažką daryti iš naujo, aš tikrai nieko nekeisčiau. Aš noriu išlikti ištikimas sau ir savo žodžiui.
– Gal problema tame, kad mes maža šalis, žiūrint į rezultatus ir kiek „Eurovizijoje“ yra politikos, labai retai laimi mažesnės šalys, jeigu tai nėra labai išskirtinis pasirodymas? Gal mums niekada ir nelemta atvežti „Eurovizijos“ į Lietuvą?
– Ne, aš manau, kad tik laiko klausimas. Tikrai. Ar „Eurovizijos“ konkurse yra politikos – mes gyvename ne tobulame pasaulyje, deja. Kad ir kaip norėtųsi, kad ir koks gražus, jis nėra tobulas. Gal kažkokie faktoriai įtakoja, tam tikri įvykiai pasaulyje, kaip kažkas pajuokavo iš mūsų delegacijos: norint, kad Lietuva laimėtų, reikėtų, kad nieko pasaulyje nevyktų, daina būtų tobula – viskas. Reikėtų, kad visas pasaulis tiesiog nurimtų kaip Baltijos jūra labai ramų vasaros vakarą – tada Lietuva laimės.
– O jeigu rimtai, ko reikėtų? Jūs jau pabuvęs tame „Eurovizijos“ fabrike, pamatęs, kas tai yra.
– Jeigu žmogus sako, kad jis žino, ko reikia „Eurovizijai“, jis klysta ir meluoja sau. Niekas nežino, ko reikia „Eurovizijai“. Tai yra laimės, didžiulio darbo, didžiulių investicijų ir beprotiškai geros dainos klausimas. Neįmanoma atspėti. Muzika yra taip greitai besikeičiantis „trendas“, kad tu nespėji susigaudyti, kas buvo populiaru praeitais metai, kas dabar staiga tapo viršūnėje ir kas dabar paeis.
– Kiek jums kainavo „Eurovizija“?
– Turėtumėte paklausti mano komandos, tai ne mano darbas buvo.
– Paprastai paklausiu, tai yra dideli pinigai? Bet kokiu atveju tai yra investicija į šalies įvaizdį. Jūs važiuojate, atstovaujate, savotiškai „atidirbate“ Lietuvai. Ar yra suinteresuotumas ar noras suprasti, kad jūs, kaip Lietuvos atstovas, esate ir Lietuvos įvaizdžio dalis, ir noras padėti? Ar visgi čia yra paties atlikėjo reikalas, kaip jis susitvarkys, tai yra jo bėdos?
– Kad ir kaip gaila būtų, čia visiškai ne paslaptis, kad Lietuva neskiria labai didžiulio biudžeto pasirodymams. Nereikėtų labai dažnai akcentuoti ir dėti to kaip priežasties, kodėl niekad nepasiseka.
– Kodėl ne? Gal tai vienas iš esminių momentų?
– Galbūt. Bet viskas lieka ant galbūt.
– Bet nepabandęs nesužinosi, jei būtų tokia situacija, kad atlikėjas sulauktų rimtos paramos ir paruoštų kažką.
– Be abejonės. Kaip paminėjo Audrius Giržadas – mes galėtume išleisti Lietuvos šildymo biudžetą ant vieno pasirodymo ir pagaliau išsiaiškintume.
– Ar finansų pakanka? Kiek suprantu, kiek susirenki, tiek ir turi.
– Taip. Visada norėtųsi daugiau, net klausimų nėra. Su didesniais finansais būtų ir didesnės galimybės. Mes dirbame su tuo, ką turime.
– Jeigu lygintume su kitomis delegacijomis? Gal jūs domėjotės, ar šiais metais buvo labai dideli skirtumai?
– Priklausomai nuo to, su kokiomis šalimis lyginsime. Be abejonės, jei paimsime Rusiją, čia net klausimo nėra. Jie ir mokesčius moka 100 kartų didesnius, kad dalyvautų „Eurovizijoje“. O pasirodymams, deja, aš neatsivežiau 6 dušo kabinų. (juokiasi)
– Jei kalbėtume apie „Euroviziją“, yra dalykų, kurie jus nustebino?
– Ne. Pirmą kartą, kai aš keliavau, tada nustebino mane. Nustebino jų profesionalumas.
– Yra sakančių, kad čia tiesiog eilinis dainų konkursas, padarytas šou.
– Tikrai ne. Tai yra pats didžiausias ir profesionaliausias pasaulyje vykstantis dainų konkursas. Iš šono gal gali pasirodyti, kad tai tiesiog paprastas renginys, bet kiek laiko, repeticijų – dar iki pačio pirmo pasirodymo atlikėjas į sceną užlipa 3-4 kartus, jei ne daugiau. Aš net pats užsimiršau, kiek kartų mes repetavome ir lipome į sceną dar prieš patį pasirodymą. Sakyti, kad tai paprastas šou – čia ne „Slavianskij Bazar“.
– Turbūt sakyti, kad ten nėra politikos irgi būtų visiškai neteisinga, ne tik dėl balsavimo rezultatų. Šių metų renginyje buvo daug politinių žinučių vienoje vietoje, labai keista, kad tai vyko Izraelyje, jų religiniu, rimtu laikotarpiu. Mes matėme #metoo tam tikras apraiškas, homoseksualų, Palestinos klausimas buvo paliestas. Ar „Eurovizija“ tokia ir darosi – scena žinutėms?
– Nemanau. „Eurovizijos“ konkursas dažniausiai būna labai panašus, bet viena šalis sau leidžia vienus dalykus, kita šalis leidžia kitus. Tiesiog šiais metais Izraelis nusprendė išryškinti šiuos klausimus ir čia yra jų sprendimas, jų pasirinkimas. Šalis, kuri rengia konkursą, vis tiek turi kūrybinę laisvę.
– Teisinga tokia pozicija?
– Čia yra jų pozicija ir ji yra teisinga jiems.
– Ar dainų konkursas turėtų demonstruoti politines žinutes?
– Ne, neturėtų. Pasaulis nėra tobulas, yra koks yra. Neturėtų, bet taip yra ir dėl to nieko nepadarysi. Gal kai Lietuva organizuos, viską darysim lygiai, atsakingai, atskleisime tą šydą paslapties.
– Vienas iš priekaištų buvo, kad mūsų atrankos taisyklės yra neteisingos, per daug susifokusuojama į konkrečius prodiuserius, kalba yra apie jūsų paties prodiuserį Martyną Tylą, kad reiktų keisti ir leisti visiems daugiau pasireikšti.
– Reikėtų visus atleisti ir nieko nebeliktų. Čia yra kai kurių žmonių sprendimas – atleiskime visus ir duokime man viską, aš padarysiu. Tik todėl, kad man taip atrodo, ne todėl, kad aš turiu kažkokių realių įrodymų, o todėl, kad man taip susišvietė tą dieną ir man taip atrodo. Tai labai siauras mąstymas. Ar yra kažkokių aspektų, kuriuos galima patobulinti – taip, visada galima kažką patobulinti.
Aš neturiu kažkokių specifinių dalykų, kurie man pačiam užkliuvo. Bet vėlgi, gali būti, kad mano nuomonė šiuo klausimu nelabai gali būti objektyvi, nes aš esu tas, kuris laimėjo Lietuvoje atranką. Bet aš visada stengiuosi į viską žiūrėti iš loginės pusės, šiais klausimais kiek įmanoma mažiau jausmų demonstruoti. Jeigu man pačiam atrodytų ir aš bent sekundę būčiau pagalvojęs, kad kažkas yra neskaidru, aš būčiau pasitraukęs – nuoširdžiai būčiau užleidęs vietą ramia sąžine.
– Gal jūs turite atsakymą, kodėl Lietuvoje atlikėjai labai stipriai nesiveržia į nacionalinę „Eurovizijos“ atranką?
– Tikriausiai yra kelios priežastys. Išvydau komentarą vienos ganėtinai garsios atlikėjos, kad ji tikriausiai „Eurovizijoje“ niekada nedalyvautų vien dėl to, kad žmonės labai linkę smukdyti ir kritikuoti. Tai galėtų būti viena iš priežasčių, kodėl atlikėjai nesiveržia dalyvauti. Norint čia dalyvauti reikia turėti labai storą odą, reikia viską iš anksto susigalvoti galvoje, nusiteikti tam.
– Ar įmanoma pasiruošti?
– Psichologiškai taip, visiškai įmanoma. Aš tai padariau. Paprastas vaikas iš Klaipėdos, dirbantis IT ofise – jeigu aš tai padariau, bet kas gali padaryti. Įdomumo dėlei, kalbėjau su kiek tik įmanoma daugiau šalių atstovų, klausdamas, ar pas juos yra tas pats. Su kiek kalbėjau, visi atsakė visiškai tą patį, kad yra du frontai: vieni sako, kad tai yra nesąžininga, kiti džiaugiasi už atlikėją, treti sako, kad viską reikia atleisti, keisti. Vieni siūlo panaikinti atrankas, kiti siūlo įsteigti atrankas. Kaip žinome, kai kurios šalys net neturi atrankų. Visur tas pats. Niekuo mes neypatingi ir neišskirtiniai, visada atsiras žmonių, kurie burnos ir sakys, kad yra blogai. Užuot tiesiog darę, padėję arba siūlę sprendimus.
– Gal net nereikia sprendimų, palaikyti užtenka.
– Elementariausiai palaikyti. Betgi visada yra lengviau drėbti purvą, negu ištiesti pagalbos ranką arba pasakyti gerą žodį, nes tai reikalauja pastangų. Purvą padrėbti yra labai paprasta.
– Ypatingai socialiniuose tinkluose, kur niekas tavęs nemato, esi nepasiekiamas.
– Taip. Bet norėčiau pasidžiaugti ir pasigirti, kad vis tiek daugiau palaikymo sulaukiau, ypatingai grįžęs. To aš nesitikėjau, nuoširdžiai nesitikėjau. Buvau pasiruošęs antrai bangai, bet aš esu beprotiškai nustebęs.
– Galvojote, pomidorais apmėtys oro uoste?
– Ne, ne iki tokio lygio, bet tiesiog buvau pasiruošęs. Pilnai būčiau supratęs žmones, man pačiam tikrai buvo nesmagu, nes į mane tiek daug žmonių vilčių dėjo. Vienu momentu, tik po pasirodymo, pakilau į viešbučio kambarį, numečiau daiktus ir pirma mintis, kuri man šovė į galvą: įsivaizdavau tuos visus žmones, kurie mane palaikė, kad jie nuoširdžiai nusivylė.
Ne manimi, kaip atlikėju, ne mano pasirodymu, o kad mūsų nėra finale. Tas suveikė. Bet vėlgi, aš sau neleidau ilgai dvejoti šiose emocijose ir tiesiog ėjau pirmyn.
„Kitoks pokalbis“ – penktadieniais 16.30 ir 20.30 val. per „Lietuvos ryto“ TV.
