Pro rusifikacijos tinklą lietuviškas žodis prasiskverbdavo netikėtose vietose. Labai populiarių rusiškų animacinių (anuomet vadintų multiplikaciniais) filmų herojus LRT lietuviškai prakalbino dar 1964 metais.
Verčiami ir dubliuojami buvo net rusų liaudies pasakų pagrindu sukurti animaciniai filmai, taip pat pasauliniai kūriniai. Baba Jaga tapo lietuvių tautosakos veikėja Žiežula, Ivanuška Duračiokas – Joneliu Kvaileliu, Čeburaška – Kūlverstuku, Šapokliak – Skrybėliuote.
Iš ekranų lietuviškai sveikindavosi Čipolinas, Coliukė, Mikė Pūkuotukas, Katinas, kuris mėgo vaikščioti vienas, Begemotas, kuris bijojo skiepų.
Per trisdešimt metų lietuviškai buvo įgarsinta apie tūkstantį animacinių filmų.
Žiūrovai iki šiol prisimena į atmintį įstrigusią frazę, sakomą animacinio filmo pabaigoje: „Dubliažo režisierė Nemira Borkengaginienė, redaktorė Lidija Dubauskienė.“
Beveik 30 metų televizijoje dirbusios L.Dubauskienės žiūrovai nematydavo, tik girdėdavo už kadro pavardę. Tačiau kaip tik ji yra animacinių filmų įgarsinimo lietuvių kalba pradininkė.
„Jei ne aš, nebūtume turėję nė vieno lietuviško animacinio filmuko, nes juos kūrė studija „Sojuzmultfilm“.
Tuometis Radijo ir televizijos komiteto vadovas Jonas Januitis pasikvietė mane ir paragino bet kokia kaina padaryti, kad visi filmukai atsirastų mūsų filmotekos fonduose ir vaikai matytų tik lietuviškai įgarsintą animaciją“, – pasakojo ilgametė televizijos darbuotoja.
Viena pasakyti, kas kita – padaryti. Animaciniai filmai buvo platinami per kino studijas, televizija juos gaudavo tik po to, kai parodydavo visi kino teatrai. Filmų kokybė būdavo apgailėtina – subraižyti skersai išilgai, kaip mėgsta kartoti Lidija, visi lijo.
„Man buvo klaiku vaikams rodyti tokius filmus ir žūtbūt užsibrėžiau gauti geros kokybės kopijų“, – sakė L.Dubauskienė. Jai teko vykti į Maskvą ir belstis į tenykščių studijų, kitų su kinu susijusių įstaigų duris, pasak Lidijos, nueiti kruvinus kelius.
Moteris neslėpė, kad labai padėjo tai, jog jos vyras Vytautas Dubauskas ėjo aukštas pareigas – tuometėje Lietuvos Ministrų Taryboje kuravo finansus. Jis savais kanalais skambino į Maskvą ir teiravosi, kaip padaryti, kad televizijoje dirbanti žmona gautų animacinių filmų.
„Kai vyro tokia padėtis, jis man Lietuvos atstovybėje Maskvoje užsakydavo viešbutį ir atvažiuodavau kaip ponia – gaudavau kambarį, telefoną ir skambindavau įvairiems Maskvos veikėjams.
Filmus reikėjo gauti iš „Sojuzmultfilm“. Ko negaudavau šioje studijoje, belsdavausi į Valstybinį kino fondą Pamaskvyje, Belyje Stolbuose.
O Maskvoje – visur geležinės durys, sargyba. Pasisekė, kad gerai mokėjau rusų kalbą. Jiems kažkodėl rūpėdavo, kuo dirba mano vyras. „Ministrų Taryboje, vadovauja finansams, trečias žmogus respublikoje“, – išdidžiai atsakydavau ir tai padarydavo įspūdį.
Tonas pasikeisdavo – tik Lidija Vikentjevna, Lidija Vikentjeva (rusų kalboje mandagi kreipinio forma – vardu ir tėvavardžiu. – Red.), jei jau jūsų toks vyras, gal galima gauti kokį kelialapį į Palangą...“ – juokėsi TV redaktorė, dažnai į Maskvą veždavusi ir balto lietuviško sūrio, kuris maskviškiams buvo labai gardus.
Pirmieji animaciniai filmai, kuriuos L.Dubauskienė atvežė į Lietuvą, buvo apie Mauglį.
„Kai gavau, atslūgo širdis. Tuomet ir Lietuvoje pradėjo apie mane šokinėti, pažadėjo įrengti dubliažinę“, – ir dabar džiaugėsi animacinių filmų įgarsinimo lietuvių kalba pradininkė.
Susidraugavusi su tenykščiais žmonėmis Lidija Maskvoje jausdavosi kaip namie: kai ateidavo į Valstybinį kino fondą, ją įleisdavo į archyvus, tad galėdavo ieškoti ko panorėjusi ir atsirinkdavo gražiausias pasakas.
Tuometėje Sovietų Sąjungoje Lietuva vienintelė turėjo tokią galimybę ir rodė vaikams filmus sava kalba.
„Kitų respublikų televizininkai mums pavydėjo, kolegos iš Gruzijos net prašė padėti gauti bent „Na, palauk!“ Jie net į Lietuvą atvyko, mane susirado. Padėjau jiems gauti kelias kopijas „Na, palauk!“ Jie atsidėkojo pakišu – buteliu gruziniško konjako“, – kvatojosi redaktorė.
Beje, kultinio serialo „Na, palauk!“ įgarsinti lietuviškai nebuvo prasmės, nes per visą filmą pagrindinis veikėjas vilkas teištardavo frazę: „Nu, zajac, pogodi!“ („Na, zuiki, palauk!“).
Kartais Maskvoje Lidija patirdavo ir nuotykių. Į Valstybinį kino fondą Belyje Stolbuose reikėdavo vykti elektriniu traukiniu, o paskui dar tris kilometrus klampoti per purvynę – asfalto Pamaskvio gyvenvietėse nebuvo. Kaip pati sakė, ne vieną porą batų numynė ir išmetė.
„Kartą sužinojau, kad „Ostankino“ žmonės vis važinėja į Kino fondą. Įsiprašiau į bendrakeleives, kad nereikėtų bristi trijų kilometrų purvo iš Belyje Stolbų stoties.
Susiradau, kas „Ostankine“ veža į Maskvą filmus. Vairuotojas vienas ir aš viena. Ir kaip jums patinka? Važiuojame pro gražius beržynėlius ir jis man sako: „Užvažiuokime čia. Gal grybų rasime?“ „Na, jau ne, grybų man nereikia“, – paprieštaravau. Jis vis tiek manęs nepaklausė, užvežė į beržynėlį – buvau jauna ir nebjauraus veiduko. Tačiau jam griežtai atkirtau, kad nieko neišdegs.
Jei būčiau buvusi kokia barakuda, tame beržynėlyje ir būčiau likusi. Tuo mano kelionės į Belyje Stolbus „Ostankino“ transportu ir baigėsi, toliau bridau purvą“, – juokėsi moteris.
Gautus filmus reikėdavo įgarsinti. Pirmuosius dubliuodavo studijoje virš centrinio gastronomo Gedimino prospekte, kur dabar Mažasis teatras.
Ten buvo įrengta studija visai televizijai, „Telefilmas“ garsindavo visus filmus, tarp jų – „Tadą Blindą“, „Kaimynus“, „Vilių Karalių“ ir daugybę kitų.
„Kai vykdavo garsinimas, negalėdavai nė krepštelėti – turėdavo būti mirtina tyla. Jei kam reikėdavo nusikosėti, turėdavo nutraukti garsinimą.
Smagią nuotaiką sukurdavo Galina Dauguvietytė – buvo tokia įdomi moteris. Kai dirbdavome studijoje virš gastronomo, G.Dauguvietytė komanduodavo: „Darome pertrauką, pavalgyti juk reikia. Kas eis pirkti dešros?“
Nusiperkame „Arbatinės“ dešros, nes ji buvo skaniausia, kas nors tuoj nubėga ir atneša vyno“, – darbo sąlygas prisiminė L.Dubauskienė.
Kai animaciniai filmai per televiziją pradėti rodyti kasdien (L.Dubauskienės darbo pradžioje rodydavo tik du kartus per savaitę), TV vyriausiasis inžinierius pasitarė su J.Januičiu, kad reikia TV pastate S.Konarskio gatvėje įrengti dubliažinę. Ir įrengė su naujausia technika.
Žiūrint iš dabartinio skaitmeninių technologijų amžiaus aukštumų, parengti net 10 minučių animacinį filmą buvo pragariškas darbas. Filmo juostos buvo sukarpomos „žiedais“, įrašomi vertimų fragmentai, vėliau juosta suklijuojama.
Įgarsindavo į nespalvotą juostą, nes spalvota buvo labai brangi. Tada darbinę juostą su garso takeliu vėl siųsdavo į Maskvą, į Valstybinį kino fondą, o ten pergarsindavo į spalvotą. Ir gaudavo aukščiausios kokybės filmą. Visi tuo labai didžiuodavosi.
Tuometis radijo ir televizijos vadovas J.Januitis prašė animacinius filmus rodyti ne tik per laidas vaikams, bet ir per sporto varžybų transliacijų pertraukas, kitas pauzes, nes tiek į jas įdėta darbo ir pinigų.
Dubliažo režisierė L.Dubauskienė ypač džiaugiasi, kad siekiant įgarsinti filmus vaikams pavykdavo pritraukti gerų aktorių. Jos komandoje dirbo režisierė iš garsios aktorių giminės Inga Chadaravičiūtė, kuri ir parinkdavo aktorius. Pasitaikydavo, kad lietuviškai filmas skambėdavo netgi geriau nei originalo kalba.
Įvairūs animacinių filmų personažai kalba aktorių Balio Bratkausko, Irenos Garasimavičiūtės, Audrio Chadaravičiaus, Lilės Žadeikytės balsu, o pagrindinius herojus dažniausiai dubliuodavo Nijolė Strazdūnaitė ir Ona Knapkytė. Kiek pamena L.Dubauskienė, Krokodilą Geną įgarsino Vytautas Tomkus, Kūlverstuką – N.Strazdūnaitė, Skrybėliuotę – Aldona Vederaitė.
Kai jau daug animacinių filmų sugulė į fondus, radijo ir televizijos vadovybė sumanė, kad reikia kurti laidą vaikams prieš miegą.
„Aš – ne rašytoja ir ne poetė, – pasakiau jam, bet J.Januitis vis tiek davė man darbo. Reikėjo rasti gabią, kūrybingą redaktorę, kad rašytų tekstus.
Aš dar Maskvoje buvau užsakiusi Centrinės televizijos laidos „Spokojnoj noči, malyši“ („Labanakt, mažyliai“) užsklandą, bet mūsiškiams ji nepatiko ir patys padarė – nupiešė piešinius ir sukomponavo animaciją.
Taip nuo 1975-ųjų ir susiformavo laida „Labanakt, vaikučiai“: 5–8 minutes Teta Beta – Bernadeta Lukošiūtė – pakalba, pamoko, ką daryti, kaip elgtis, kaip mokytis, o paskui rodome animacinius filmukus lietuvių kalba.“
