Aktyviai sportavusį vyrą į ligos patalą nubloškė erkinis encefalitas. Laimė, ištvermingas ir pasiduoti nelinkęs Ramūnas pamažu stojasi ant kojų ir tikisi, kad klastinga liga pasitrauks be pasekmių.
„Mėgstu bėgti toli ir ilgai. Man tai yra tam tikra meditacijos forma. Keliu sau iššūkius, esu linkęs pasisunkinti gyvenimą.
Lenktyniauju ne su kitais, o su savimi“, – taip apie savo pomėgį yra pasakojęs R.Grumbinas, kelis kartus nubėgęs beveik 100 kilometrų.
Galima tik įsivaizduoti, kaip dabar jaučiasi grėsmingos ligos pakirstas vyras, kuris mėgdavo bėgti po keliolika valandų.
„Kovoju su liga, nuo kurios nėra vaistų. Prognozės optimistinės.
Atlikę tyrimus medikai pasakė, kad galvos smegenys sėkmingai atlaikė erkinį smūgį ir nenukentėjo, o kūno koordinacija sugrįš per laiką“, – sakė Ramūnas.
Vilniaus Žvėryno rajone esančioje infekcinėje ligoninėje R.Grumbinas praleido dvi savaites.
Kai praėjusį pirmadienį jam paskambinau, buvo begrįžtantis namo iš netoliese esančios kavinės, kurioje susitiko su draugais.
„Draugai norėjo pasimatyti, tad pasiūliau pasikalbėti kavinėje. Išsiilgau judėjimo, spalvų.
Norėjau savarankiškai nueiti iki kokios nors vietos ir grįžti“, – kalbėjo sporto laidų prodiuseris ir komentatorius, kuris tą dieną įveikė apie 800 metrų.
Dvylika metų ilgus atstumus bėgiojančiam vyrui tai nebuvo per daug lengvas iššūkis. Juk dar prieš savaitę ligoninėje jis negalėjo net atsisėsti lovoje.
„Jaučiuosi vis stabiliau ir džiaugiuosi, kad kasdien galiu nueiti vis didesnį atstumą“, – sakė R.Grumbinas, kuriam būdavo įprasta per dieną įveikti 10 tūkstančių žingsnių.
Šiuo metu vyras Palangoje – prasidėjo keturių savaičių reabilitacija.
„Liga traukiasi, bet koordinacija vis dar sutrikusi. Kadangi ilgus metus gyvenu aktyviai, jaučiu neįprastą sukaustymą.
Kita vertus, dar prieš savaitę negalėjau net iš lovos pasikelti. Kankino stiprūs galvos, kaklo skausmai“, – pasakojo vyras.
Nukritus temperatūrai Ramūnas ligoninės koridoriuose pratinosi lėtai vaikščioti ramstydamas sienas, vėliau trumpam išeidavo į ligoninės parką.
„Visur stengiuosi vaikščioti vienas. Jei susikaupiu ir einu tiesiai, viskas gerai, o jei, pavyzdžiui, užsimanau pasidairyti į vitrinas, tenka kontroliuoti kojas, kad nepabėgtų.
Po tokios ligos reikia leisti organizmui atsigauti“, – kalbėjo R.Grumbinas, įsitikinęs, kad pavyko ištraukti laimingą bilietą.
Jis sakė puikiai suprantantis, kad erkinis encefalitas kai kada baigiasi paralyžiumi ir net mirtimi. Juk trečdalis juo persirgusių žmonių pasekmes jaučia visą gyvenimą.
– Prisiminkite, kaip susirgote erkiniu encefalitu.
– Kada ir kur įsisiurbė erkė, nemačiau. Galiu tik spėti, kad tai nutiko birželio 15 dieną, kai bėgau 82 kilometrus iš Kernavės į Vilnių, arba keliomis dienomis anksčiau, kai buvau išbėgęs išbandyti trasos prie Vilniaus. Ji driekėsi per miškingas vietoves, kemsynus.
Bėgdamas maratoną Kernavė–Vilnius jaučiausi neįprastai. Vėliau buvo dar blogiau. Lipant laiptais apimdavo keistas nuovargis.
Paskui pakilo temperatūra. Iš pradžių – 37,5 laipsnio, vėliau šoktelėjo iki 38,5.
Pats jos nenumušinėjau – nuvažiavau į Santaros klinikas, nes, be temperatūros pokyčių, nebuvo kitokių negalavimų. Man pastatė lašelinę ir karštis nukrito.
Po kokių penkių dienų temperatūra vėl pakilo.
Tuomet supratau, kad kažkas negerai. Poliklinikoje atliko tyrimus ir nusiuntė į Žvėryno infekcinę ligoninę.
Kai medikams papasakojau apie simptomus, jie iškart pasakė, kad susirgau erkiniu encefalitu.
Nuo susirgimo iki diagnozės praėjo maždaug dvi savaitės. Tai buvo labai varginantis laikas.
– O kaip reagavote išgirdęs diagnozę?
– Džiaugiausi, nes nežinomybė kur kas labiau slegia.
Gerai, kad laiku atsidūriau ligoninėje, kur buvau nuolat prižiūrimas medikų, man statė lašelines.
Jeigu tuo metu būčiau buvęs namuose, tikriausiai būčiau miręs iš bado ir troškulio – visiškai nebuvo apetito. Per savaitę netekau septynių kilogramų.
– Daug bėgiojančiam vyrui būsena, kai pasiremdamas į sieną gali žengti tik kelis žingsnius, turėjo kelti beviltiškumo jausmą.
– Sunkiausia buvo dar nežinant diagnozės. Apimdavo didžiulė neviltis: sergi, negali judėti ir nesupranti, kodėl. Nežinai, kada tai baigsis.
– Kokios mintys pastaruoju metu sukasi galvoje?
– Pagrindinė mintis, kuria noriu pasidalyti, yra tokia: žmonės turi ilsėtis. Kai man pasakė, kad ligoninėje teks praleisti porą savaičių, ištiko savotiška panika.
Apie darbą galvojau kaip apie esminį gyvenimo variklį. Mąsčiau apie artėjantį pasaulio plaukimo čempionatą, kurį turėsiu komentuoti.
O po kelių dienų tai tapo visiškai nesvarbu. Suvokiau, kad svarbiausia yra sveikata, o darbas savaime susidėlios.
Dabar jau nesiveržiu į darbą, noriu gydytis tiek, kiek medikai pasakys, o tada grįžti į įprastas vėžes.
Ligoninėje gulėjo vienas ūkininkas, kuris atsisakė reabilitacijos, nes esą ūkyje turi daug darbų.
Jis manė, kad pasveiko, bet aš labai abejoju, ar jo sprendimas teisingas. Organizmui reikia persikrauti, atsigauti, nes ši liga yra sunki.
– Ar susidūrėte su pacientais, sergančiais sunkesne erkinio encefalito forma?
– Su sunkiausiais atvejais nesusidūriau, tačiau koridoriuje mačiau į reanimaciją vežamų žmonių. Tokių buvo ne vienas ir ne du.
– Sakoma, kad žmogus planuoja, o Dievas juokiasi. Gegužę planavote, kad rudenį Turkijoje bandysite pirmą kartą nubėgti triženklį kilometrų skaičių – 119. Dar galvojate apie tokį maratoną?
– Triženklio kilometrų skaičiaus tikrai neplanuoju įveikti.
Jeigu medikai leis, važiuosiu į Turkiją spalio mėnesį ir pasirinksiu trumpesnį nuotolį. Šiuo metu daug į ateitį neplanuoju.
Aš niekada neneigiau erkinio encefalito grėsmės, daug bėgioju gamtoje. Bet kai pagalvodavau, kiek žmonių lankosi miškuose ir kiek jų suserga, manydavau, kad tikimybė užsikrėsti yra labai maža.
Netikėjau, kad pats galiu susirgti. Dabar sakau, kad norintys išvengti šios ligos turėtų pasiskiepyti, o ne rizikuoti.
– Kaip manote, ši liga – likimas, pamoka, bausmė?
– Manau, kad viskas kartu. Mintyse tai vadinu vienu didžiausių gyvenimo nuotykių.
Kokias išvadas iš to pasidarysiu, priklauso nuo manęs. Šiuo metu manau, kad tai signalas, jog sveikata yra aukščiau visko.
Ligoninėje gulėjau antrą kartą gyvenime. Prieš tai į ją buvau patekęs prieš 23 metus, kai dar studijų laikais nukritau iš didelio aukščio ir susilaužiau porą kaulų.
– 12 metų bėgiojate ilgus atstumus. Ką jums tai reiškia?
– Atstumai – ilgi ir sudėtingi. Per įvairius sunkumus atrandi naujų savo organizmo galimybių. Man patinka jas išbandyti, dar ką nors atrasti, mėgautis gamta.
Ši liga parodė, kad gali norėti daug, bet gyvenime viskas labai trapu.
Vis dėlto labai tikiuosi, kad kai liga pasitrauks ir visiškai atgausiu jėgas, vėl galėsiu bėgioti maratonus.
– Kaip sveikatos bėdos pakoregavo planus?
– Įtemptas darbinis metas baigėsi prieš ligą.
Su šeima įprastai keliaujame žiemą – slidinėjame kalnuose. Šiuo metu kraustomės iš vieno buto į kitą.
Kai iškritau iš ritmo, visi rūpesčiai gulė ant žmonos Marijos pečių.
Manau, ne kiekvienas vyras būtų pakėlęs tokį krūvį, koks teko jai.
Jai tenka slaugyti mane, atsakinėti į skambučius ir tuo pat metu žiūrėti, kad daiktai keliautų iš vieno buto į kitą, mūsų naujame būste prižiūrėti remonto darbus.
– Ko sau palinkėtumėte?
– Sveikatos. Jeigu prieš ligą manęs būtų paklausę, kas gyvenime svarbiausia, sveikatą būčiau paminėjęs pirmame trejetuke, bet nebūtinai pirmą.
Man taip pat labai svarbūs artimi žmonės.
Trečioje vietoje – darbas, įprastomis aplinkybėmis neretai mėgstantis iššokti į pirmą vietą.
Gal dėl to likimas ir siunčia tam tikrus ženklus, kad sustotum ir susimąstytum. Taip ir man pasiuntė.
