Šio sekmadienio laidoje žiūrovų laukia iki ašarų jautri tema – vaikai, onkologinės ligos ir žmonės, kurie negailėdami nei laiko, nei jėgų, stato mažiesiems ligoniukams ir jų artimiesiems Šeimos namus, su kurių idėja ir įsibėgėjusiais darbais supažindins laidos vedėja K. Rimienė.
Svetimo skausmo nebūna
Įsivaizduokite, kad vieną saulėtą ir kupiną gerų emocijų dieną gydytojas pasako – jūsų vaikui vėžys. Neįmanoma išmatuoti skausmo tų, kurie išties tai išgirdo ir su tuo gyvena, diena iš dienos kovodami už savo vaiko ateitį, kaip neįmanoma suprasti ir to, iš kur mažųjų ligoniukų tėvai semiasi stiprybės ir randa jėgų nepalūžti. Tačiau jie – tėvai, besišypsantys tada, kai širdį drasko baisi kančia – tarp mūsų, tyliai, kasdien kartu su savo vaikais žengia ligos keliu.
Laidos vedėja K. Rimienė kalbino kelias tokias mamas, išgirdusias akimirksniu pasaulį pakeičiantį sakinį: jūsų sūnui – limfoma.
Paklausta, iš kur semiasi stiprybės tuomet, kai pasaulis, atrodo, sugriūva, ligoniuko Majaus mama Aliona Biekšienė palygino save su liūte, įsitvėrusia savo vaiko, su kariu, turinčiu laimėti kovą.
„Suvoki, kad neturi kito kelio, negali pasiduoti, prisileisti neigiamų minčių, turi stengtis galvoti, kad viskas bus gerai, viskas susitvarkys. Tiesiog ta meilė savo vaikui labai stipri“, – atodūsiu, išduodančiu, kokiu sunkiu keliu šiuo metu eina, palydėjo savo žodžius Aliona.
Diena, kai pasaulis sugriūva
Diena, kai sužinojo lemtingąją diagnozę, pakeitusią visos šeimos gyvenimą, Alionai iki šiol primena košmarą. Liepos dešimtąją, kai visi mėgavosi šiluma ir saule, jos šeima susidūrė su negailestinga diagnoze, pakirtusia kojas ir nubloškusia į sapno būseną – sūnui trečios stadijos limfoma.
Tuo tarpu mažojo Martyno mama Eglė Pašnik, išgirdusi savo sūnaus diagnozę – limfoma – iš pradžių nė nesuprato, kas vyksta. Jos pasąmonė atmetė ligą, kol sesuo nepasakė – vėžys.
„Dramos negali daryti, negali pasiduoti“, – sakė Eglė, pridurianti, kad dėl vaiko ji turi šypsotis. Pasak jos, tampa nebesvarbu, kas dedasi viduje, juk vaikas turi tikėti, kad visas gydymo procesas tėra laikinas spektaklis, kurio metu jie „šiek tiek pailsės“...
Laidos vedėja K. Rimienė, su ašaromis akyse klausydama savo pašnekovių, neslėps negalinti patikėti jų stiprybe: „Turbūt likimas duoda tuos išbandymus tik toms mamoms, kurios gali juos ištverti“.
Šeimos namai ir Drugelių kambarys
Padėti šiems ir kitiems mažiems ligoniukams susitelkė labai daug mamų – paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“, susikuręs 2008 m. šiuo metu stato Šeimos namus, – pagalbos ir reabilitacijos centrą onkologinėmis ir kitomis sunkiomis ligomis sergantiems vaikams ir jų šeimoms.
Fondą įsteigusi pati šios ligos keliu du kartus praėjusi fotomenininkė Eglė Mėlinauskienė laidos vedėjai ir žiūrovams papasakos apie Šeimos namų atsiradimo idėją ir apie tai, kaip svarbu mamoms nepalūžti.
„Tai baisi kančia, tiek dvasinė, tiek fizinė, jūs neįsivaizduojate, ką tie vaikai iškenčia. Tai baisu, kartais tai lyginu su pragaru“, – kalba fondo prezidentė E. Mėlinauskienė, kuri pati stebisi vaikų stiprybe. „Net mamos kartais sako – jau nebegaliu. Bet atsakau – žiūrėk, bet tavo vaikas gali. Jis nepasiduoda ir tu negali palūžti“.
K. Rimienės pašnekovė papasakos ir apie ypatingą – Drugelių – kambarį, kuris bus skirtas paliatyviai slaugai, vaikučiams, kuriems nebeskiriamas gydymas ir laukiantiems kelionės kitur. Kambarys, į kurį niekas nenorėtų patekti, bus ypatingas ir nuostabus, tarsi iš pasakos, kuri, deja, kartais baigiasi liūdnai...
Šeimos namų projektą mažųjų ligoniukų mamos labai palaiko, o laidos vedėja K. Rimienė kviečia prie idėjos įgyvendinimo prisidėti visus neabejingus geros valios žmones. Lėšos šių namų statymui renkamos ir Vilniuje, Katedros aikštėje eančioje imitacinėje ligoninės palatoje „Vienos kėdės istorija“.
Pūkuota vilties apyrankė
Būtent šioje imitacinėje palatoje laidos vedėja, floristikos dizainerė K. Rimienė paprašys fondo prezidentės perduoti mažajam ligoniukui jos sukurtą apyrankę. Laidos žiūrovai rubrikoje „Floristinis desertas“ turės galimybę pamatyti, kaip gimsta ši gėlėmis puošta, simbolių kupina apyrankė, nešanti optimizmą ir viltį.
Balta, švelni apyrankė gimė iš floristinės vielutės, pūkuotų baltų siūlų, žalsvos minkštutėlės vilnos, nuostabių žiedų, plunksnos, medinės baltos širdutės, kristalo ir skeletono lapų – ir visos šios detalės parinktos ne atstitiktinai.
„Su kiekviena detale siunčiu savo palinkėjimą. Kiekvienas papuošalas turi savo istoriją ar prasmę, o ši apyrankė reiškia šilumą, kurią noriu dovanoti tam, kuriam to labai reikia“, – teigė laidos vedėja K. Rimienė, neabejojanti, kad kiekviena kova lengvesnė, kai jaučiamas palaikymas ir parama.
