Italų režisierius P. Sorrentino 2016-ųjų rudenį išleido į ekranus serialą „Jaunasis popiežius“, kuris iš karto sužavėjo kritikus ir žiūrovus.
Filme pasakojama apie tai, kaip amerikiečių kardinolas Lenis Belardo (akt. J.Law) 47 metų tapo naujuoju Romos popiežiumi Pijumi XIII. Per 10 serijų Lenis bandė apsiprasti Vatikane: jis sugebėjo pelnyti vietos kardinolų pagarbą, kovojo su homoseksualumu Bažnyčioje ir nemėgo rodytis viešumoje. Bet pabaigoje jį netikėtai ištiko koma.
Serialo tęsinys buvo anonsuotas iškart po pirmojo sezono sėkmės, bet jo laukti teko daugiau kaip 3 metus. Ir štai per kelis Europos kanalus ir Amerikos HBO parodytas „Naujasis popiežius“, 10-ies serijų šios istorijos tęsinys.
Lietuvoje ją nuo vasario 17-osios rodys LRT televizija.
„Naujasis popiežius“ prasideda nuo to, kad Pijus XIII niekaip negali pasveikti – nepaisant operacijų, jis neatsigauna ir negali vadovauti Vatikanui ir Katalikų bažnyčiai. Tokia padėtis neįmanoma.
Kardinolai nutaria sušaukti konklavą ir išrinkti J.Law personažo įpėdinį. Po ilgų rinkimų popiežiumi tampa Pranciškus II (akt. Marcello Romolo). Manyta, kad jis bus kompromisinė figūra, bet šis pontifikas netikėtai imasi audringos veiklos: įsileidžia į Vatikaną bėglius, pardavinėja turtus ir nušalina buvusius kolegas nuo priėjimo prie Vatikano sąskaitų. O po to taip pat netikėtai miršta.
Kardinolai patenka į keblią padėtį. Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Vojelo (akt. Silvio Orlando) su keliais pavaldiniais leidžiasi į atsakingą misiją: jie turi įkalbėti britų kardinolą serą Džoną Brenoksą (akt. Johnas Malkovichius) užimti popiežiaus sostą. Kartu išlieka tikimybė, kad Pijus XIII atsigaus ir Bažnyčią ištiks nauja krizė.
Serialas pirmą kartą parodytas Venecijos kino festivalyje 2019 m. rugsėjį (dvi serijos), o į eterį jis išėjo 2020-ųjų sausio pradžioje.
„Naująjį popiežių“ palankiai pasitiko kritikai (86 proc. recenzijų – teigiamos), o ir žiūrovai sužavėti.
„Naujojo popiežiaus“, kaip ir pirmosios dalies „Jaunojo popiežiaus“, žvaigždė – J.Law, kuris yra kur kas guvesnis ir energingesnis už daugelį savo ekrano antrininkų.
Toks jis pasirodė Venecijos kino festivalyje, kur pristatė „Naująjį popiežių“ ir buvo pakalbintas žurnalistų.
– Ar jūs patenkintas savo karjera?
– Aš įstojau į mokyklą prie Nacionalinio jaunimo muzikinio teatro būdamas 12-os metų ir mečiau ją būdamas 17-os, kad nusifilmuočiau savo pirmajame seriale „Šeimos“.
Kai tau dvidešimt, tai tas pat, kas atsidurti minų lauko viduryje – baisu eiti bet kuria kryptimi.
Vėliau, trisdešimties, iškyla klausimas – ar verta tęsti karjerą. Kai sukanka keturiasdešimt, jums ima tarnauti pelnyta reputacija ir geriausi pasiūlymai ateina patys.
Taip atsitiko „Jaunojo popiežiaus“ atveju, ir aš visada būsiu dėkingas P. Sorrentino. Manau, kad tik dabar pagaliau jaučiuosi patogiai.
– Jūs grįžtate kaip Lenis Belardo „Jaunojo popiežiaus“ tęsinyje. Jūsų personažas pasipūtęs ir rūstus...
– Lenį kamuoja dilema: kaip rasti Dievą, jeigu jis negali rasti tėvo ir motinos? Kaip nereikia spręsti apie knygą iš jos viršelio, taip ir Lenio nereikėtų vertinti iš išorinių požymių – jis turi ką papasakoti.
Belardo – našlaitis, ir tai daro įtaką jo asmenybei. Pavyzdžiui, mano tėvai taip pat buvo našlaičiai, abiejų – tragiška vaikystė, vis dėlto jie tapo labai atsakingais ir rūpestingais suaugusiaisiais. Belardo vaikystė panaši į mano tėvo.
– Ar tiesa, kad jūsų popiežių įkvėpė Pijus XII? (260-asis popiežius, Katalikų bažnyčiai vadovavęs 1939–1958 metais. – Red.).
– Kiekvieną kartą, kai žiūrėdavau Romos popiežiaus kalbą per televizorių, jis visada laikydavo sunertas rankas ant pilvo arba už nugaros.
Naujajame seriale mūsų popiežius, sveikindamas minią, pakelia rankas ir galvą. Gestas, kurį įkvėpė ir Pijus XII, ir futbolininkas Wayne’as Rooney („Manchester United“ ir Anglijos rinktinės žvaigždė, dabar „Derby County“ kapitonas. – Red.), kuris taip pat daro įmušęs įvartį.
O kalbant rimtai, daug laiko paskyriau Vatikano ir popiežystės istorijos studijoms, kad suprasčiau jų įtaką katalikybei. Bandžiau suvokti, kaip elgtųsi žmogus, tapęs popiežiumi 47 metų. Ir sugalvojau, kad mano herojus labai greitai priima ir pašalina žmones iš savo aplinkos ir verčia visus spėlioti, ką jis mąsto.
– Kaip reaguojate į pernelyg didelį dėmesį jūsų išorei?
– Neleidžiu, kad tai būtų pagrindinė mano vertybė. Jaunystėje netgi maniau, kad patraukli išvaizda gali sutrukdyti karjerai, bet dabar suprantu, kad ji tik padidino mano galimybes.
Iš pradžių dažnai vaidinau romantiškus herojus, bet mano karjera neapsiribojo meilužių ir gundytojų vaidmenimis. Laimė, nepakliuvau į įvaizdžio spąstus. Visuomet kovojau dėl rimtų, turiningų vaidmenų, kurie neeksploatuoja senų įvaizdžių ir neįspraudžia manęs į rėmus.
– Kuo skiriasi darbas draminiame seriale „Jaunasis popiežius“ ir nuotykių juostose, panašiose į „Kapitonę Marvel“?
– Mažai ką žinojau apie kapitonę Marvel ir visą superherojų visatą, nors man patinka filmai pagal komiksus. Juolab kad juose vaidino daug puikių aktorių.
Pirma, veiksmo ir humoro mišinys man atrodo patrauklus. Antra, man buvo labai įdomu pažiūrėti, kaip kuriami specialieji efektai, panaudojami žali ekranai, masyvios dekoracijos, speciali įranga ir t. t.
Ir pagaliau įvykdžiau pažadą, duotą vaikams prieš daugelį metų, kad kada nors suvaidinsiu superherojų. (J.Law su aktore ir prodiusere Sadie Frost turi 19-metę dukterį ir 17 bei 23 metų sūnus. – Red.) Nors, tiesą sakant, aš jiems labiau patinku, kai vilkiu baltus popiežiaus drabužius.
– Dabar jūs filmuojatės juostos „Fantastiniai gyvūnai ir kur juos rasti“ trečioje dalyje.
Kuo jus traukia šis filmas?
– Daugybe kvapą gniaužiančių galimybių. Pirmiausia atsidūriau puikioje aktorių ir filmavimo komandos draugijoje.
Be to, Joanne Rowling leidžia savo herojams nuolatos keistis ir aš niekada nesijaučiau, kad ką nors daryčiau autopiloto režimu.
Profesorius Dumbldoras – jau nuostabus personažas, o man atsirado galimybė atskleisti jo kitas puses, pabrėžti ypatybes, kurios padės žiūrovams jį geriau pažinti.
Jis turi gerą didelę širdį ir puikų humoro jausmą. Jis priverčia savo mokinius įsiklausyti į savo balsą, vadovautis jausmais, žadinti smalsumą ir savarankiškai mąstyti.
– Ar jūs pats bebaimis?
– Ne, tačiau man patinka aštrūs pojūčiai, atsirandantys neriant į projektą visa galva. Be šito troškimo negalėčiau nei eiti į sceną, nei dirbti prieš kamerą.
Vis dar manau, kad buvo beprotybė vaidinti Hamletą Brodvėjuje ar daktarą Faustą Londone.
Po kiekvieno pasirodymo jausdavausi visiškai išsunktas. Sapnuodavau košmarus, jaučiau panišką scenos baimę. Tai buvo tikras siaubas.
Bet nuostabiausia – tai atlygis už riziką. Jūs geriau save pažįstate ir jaučiate didžiulį pasitenkinimą dėl to, kad iš tikro kai ko pasiekėte. Deja, ta laimė neilgai trunka.
– Kodėl?
– Aš niekada nemiegojau ant laurų. Be to, man patinka būti dalimi bendruomenės, kurios nariai pakankamai pamišę, kad vadintų save aktoriais.
Parengė Milda Augulytė
