Tradicija Melagių dienos proga pašiepti keisčiausius, juokingiausius ir kvailiausius politikų pomėgius, auksines mintis, nuopelnus ir nuopuolius Lietuvoje atsirado daugiau kaip prieš dvidešimt metų.
Šiemet tradicijai iškilo pavojus – pandemija ir karantinas, bet ceremonijos rengėjai su tuo nesusitaikė: net jeigu koronavirusas nukarūnavo politikus, „Auksiniai svogūnai“ – tai ne „Eurovizija“, kad atsitrauktų.
„Mes „svogūnai“ ir mes išliksime. Renginio Kauno „Žalgirio“ arenoje nebus, nes tai uždraudė Vyriausybė. Jie naudojasi koronavirusu kaip pretekstu uždrausti „svogūnus“ rinkimų metais, – dėstė vienas ceremonijos, sumanytojų Arūnas Valinskas (53 m.). – Labai nuskriaustume karantino įkalintus žmones, jei balandžio 1-ąją nepadovanotume jiems šio renginio.
Teigiama, kad geriausia profilaktika nuo virusų yra imbieras, česnakai, svogūnai, medus, o mes manome – juokas, humoras, šypsena.
Tai visada garantuoja „Auksiniai svogūnai“. Ir svarbiausia – jie nekainuoja: įsijungi balandžio 1-ąją TV3 ir žiūri.“
Vis dėlto net atkakliesiems „svogūnininkams“ teko keisti planus. Dar savaitę iki karantino rengėjai skelbė, kad labiausiai nusipelnę politikai ir visuomenės veikėjai bus karūnuoti gigantiškais „svogūnais“, o puikiai pažįstami teatro, muzikos, televizijos pasaulio atstovai pasirodymais sukurs tokią nuotaiką, kad ne tik virusai išsilakstys, bet ir juokas skambės iki pat Velykų.
Tačiau dabar balandžio 1-ąją bus transliuojama laida, kurioje bus karūnuoti per pastaruosius penkerius metus „svogūnuose“ parodyti linksmiausi muzikiniai numeriai ir ryškiausi šio penkmečio politikai.
Pavyzdžiui, bus išrinkti daugiausia ašarų išlieję arba gražiausią bučinį padovanoję ir dar daug kaip nusipelnę veikėjai.
Idėjos, kurios buvo sumanytos šiai šventei, nedings – jos nukeliamos į rudenį, Seimo rinkimų laikotarpį. Tad šiemet, kaip ir prieš ketverius metus, „svogūnai“ bus du kartus – balandžio 1-ąją ir spalio 1-ąją.
Kai kurios idėjos vis dėlto išliko: kaip ir buvo numatyta, humoro ceremonija vyks kaime, ten, kur geriausiai jaučiasi šalį valdančios galvos.
„Šiemet ceremonijoje tikrai pajusite sodžiaus kvapą, nes jau ketverius metus Lietuvoje kaimas valdo.
Reaguodami į šiandienos aktualijas pasirinkome ir ceremonijos šūkį: „Kur juokas ir „svogūnai“, ten vyrusų nebūna – už Lietuvą, vyrusai!“
Mums su Justinu Jankevičiumi jau pasiūti tautiniai kostiumai, kurių iš pono Karbauskio taip ir nesulaukėme, taip pat nupintos vyžos ir išdrožtos klumpės – išvysite tikrą lietuviško kaimo gotiką“, – pranešė renginio prodiuseris ir vedėjas A.Valinskas, neslėpdamas, kad įkvėpimo savo įvaizdžiui sėmėsi ir iš klasikos – vieno žinomiausių JAV kultūros paveikslų „Amerikietiška gotika“, kurį 1930 m. nutapė dailininkas Grantas Woodas.
Tame paveiksle pavaizduota pagyvenusių amerikiečių pora su šakėmis priešais kaimo ūkio namą. Paveikslas buvo traktuotas kaip JAV Vidurio Vakarų vidutinio amerikiečio karikatūra, menininkas sulaukė grasinimų iš Ajovos gyventojų ir gynėsi nieko blogo nenorėjęs jame pavaizduoti, nes jis pats irgi yra regiono gyventojas.
Ceremoniją ves dvi vedėjų poros.
„Viskas bus vertinama iš dviejų – kaimo ir miesto – pozicijų: dviejų normaliai trenktų kaimo bernų Justino ir Arūno ir Kauno aukštuomenės atstovų, bene labiausiai Lietuvoje emancipuotos poros Džildos ir Oresto Vaigauskų (juos įkūnys aktoriai Ineta Stasiulytė ir Aistis Mickevičius).
Aš nelabai sutinku, kad Lietuvos pirmoji pora yra Gitanas su ponia.
Manau, kad tikroji Lietuvos pirmoji pora yra Dž. ir O.Vaigauskai, ir tai nepriklauso nuo rinkėjų nuomonės – jie buvo pirmoji pora iki Nausėdų ir bus po jų“, – įsitikinęs „svogūnininkas“ A.Valinskas.
– Kaip atrodė šie metai iš „Auksinių svogūnų“ perspektyvos? – pasiteiravau A.Valinsko.
– Labai derlingi: Europos Parlamento, prezidento rinkimai, pirmieji prezidentavimo mėnesiai, karantinas, kokio dar nėra buvę mūsų šalyje.
Kasmet vis sakome, jog valdžia sugeba „prisidirbti“ tiek, kad sunku visus „žygdarbius“ sutalpinti ir paminėti viename renginyje. Tačiau šie metai išties unikalūs.
Kai jau imi galvoti, kad toliau nėra kur, valdžia pateikia naujų staigmenų. Per tokius metus galima surengti ne vienus, o dvejus „svogūnus“.
– Regis, Erazmas Roterdamietis yra pasakęs, kad pašaipos bijo net tas, kuris nieko nebijo pasaulyje. Ar politikai bijo „svogūnų“?
– Protingi – ne, bailesni privengia, o kvaili bijo. Bet jei bijai tokių renginių kaip „Auksiniai svogūnai“, neik į politiką.
Kai kurie žmonės, atsidūrę politikos arenoje, patiki, kad politika be jų neįmanoma, o jie tokie dievai, kad juos galima minėti tik gerame kontekste.
Šitaip manantiems norisi priminti, kad buvo ir toks Stalinas, ir Hitleris, ir Leninas, kurie labai nemėgo kritikos. Tad gal nereikia tiek nupušti – vis dėlto bent jau kol kas gyvename nepriklausomoje Lietuvoje.
– Ar per „svogūnus“ neatsirado žmonių, kurie su jumis nebesisveikina?
– Kiek teko dirbant Seime bendrauti, nebuvo tokių, kurie nesisveikina, nors jutau, kad kai kuriems pasirodymas „Auksiniuose svogūnuose“ nebuvo didžiausias gyvenimo laimėjimas.
Tačiau gyvenimas ateina ir praeina, o „svogūnai“ amžini – jie auksas.
– Rašytojas Sigitas Parulskis viename apsakyme yra pasakęs: „Lietuvoje viskas juokinga, išskyrus humorą.“ Kaip reaguojate į tokį tvirtinimą?
– Su S.Parulskiu yra tekę bendrauti, jis turi puikų humoro jausmą. Jis iš dalies teisus – nieko nėra sunkiau, kaip pralinksminti verkti nusiteikusią tautą.
Bet tiek S.Parulskis, tiek kiti panašaus sukirpimo žmonės, prie kurių priskiriu ir save, esame nusiteikę į viską žiūrėti linksmai, kartais sarkastiškai, kartais palinkėdami sau įsikąsti į užpakalį, bet niekada dėl to neverkti.
Būtų keisčiausias dalykas: tu kritikuoji, įsikandi į užpakalį ir po to verki, kad skauda. Taigi arba neverk, arba nekąsk.
– Iš ko lietuviai dažniausiai juokiasi? Šaiposi iš valdžios, nes mano, kad valdžia juos skriaudžia, o pasišaipę tarsi jai atsilygina?
– Kaip ir viso pasaulio žmonės, man atrodo, lietuvaičiai dažniausiai juokiasi iš savęs. Net juokdamiesi iš politikų, jie juokiasi iš savęs, nes patys tuos politikus išrinko.
Tad arba mes pradėsime rinkti tokius, iš kurių nesinorės juoktis, ir tada gyvensime geriau, arba visą laiką juoksimės ir gyvensime linksmiau.
– „Auksiniai svogūnai“ jus yra suvedę su daugybe Lietuvos politikų. Kurie yra jums patogiausi herojai?
– Tarp tokių, kurie ne kartą apdovanoti „-iausiųjų“ prizais, – tikri šoumenai Viktoras Uspaskichas, Petras Gražulis. Dar nežinia, kuris jų prigimties pradas – politiko ar šoumeno – yra stipresnis.
Bet mes dėkingi ir Vytautui Landsbergiui, kuris buvo pirmasis nominantų nominantas bei laureatų laureatas, ir Agnei Širinskienei, Aušrai Maldeikienei – kiekviena kadencija turi savo didvyrių ir didmoterių.
Kaskart laukiame vis naujų rinkimų ir nė vieni mūsų dar nenuvylė.
Prizas – balta „Volga“
* „Auksiniai svogūnai“ pirmąkart buvo surengti 1998-aisiais. Apdovanojimų ceremonija vyko tuomet labai populiariame sostinės klube „Geležinis vilkas“ ne per toliausiai nuo Lukiškių kalėjimo.
* Tąkart pagrindinį prizą – vieno kolūkio pirmininko nupirktą nebenaują, bet vis dar važiuojančią baltą „Volga“ – laimėjo Seimo narė Nijolė Oželytė.
* Laureatė mašiną perdovanojo vaikų namams.
