Pastaraisiais metais D.Zvonkus vienu metu buvo net septynių skirtingų TV muzikinių laidų muzikos redaktorius. Dėl jo, kaip aranžuotojo, gebėjimų varžosi TV laidų rengėjai, jo dainų laukia atlikėjai, iš jo kūrinių mokosi muzikos mokyklų moksleiviai.
Tūkstantmečio pradžioje jau nepriklausomybės laikų Lietuvos jaunoji karta salo nuo „lūpomis bėgiojančių, bučinius nešiojančių, širdeles viliojančių angelų“. Tai irgi D.Zvonkaus kūrybinės biografijos etapas, susijęs su kadaise žiauriai populiaria vaikinų grupe „B’Avarija“.
Ilgai pramogų pasaulyje besisukantį D.Zvonkų prisiminti senus laikus ir papasakoti apie profesinio kelio pasirinkimą paprašė kanalo 2TV laidos „Pagaminta Lietuvoje“ vedėja Marija Silickaja-Šmatavičienė.
– Muzikinį kelią pradėjote labai jaunas. Gal tėvai, pamatę gabumus, palinkėjo laimingo plaukiojimo po muzikos vandenis? – D.Zvonkaus pasiteiravo M.Silickaja-Šmatavičienė.
– Tėvai bandė atkalbėti ir labai išgyveno, kai aš pasukau į pramogų pasaulį. Apie šią sritį sklando ne geriausi gandai, tad iškart buvo numatyta, kad prasigersiu, turėsiu septynis vaikus nuo aštuonių moterų.
Na, jei Holivudo standartas – penkios santuokos, tai man dar trūksta, bet juk aš dar nemiriau. (Juokiasi.)
– Tačiau viskas prasidėjo dar muzikos mokykloje, į kurią leido tėvai: pažintis su vyrukais, virtusi grupe „B’Avarija“, visos Lietuvos paauglių traukiamos dainos, koncertinės kelionės po visą šalį.
– Kai reikia atsakyti į klausimą, nuo kelerių metų esu scenoje, remiuosi data, kada pirmą kartą pavyko iš to uždirbti. Tai suspėjau dar sovietiniais laikais, aname tūkstantmetyje.
Mokydamasis dar septintoje klasėje grojau pučiamųjų orkestre, kuris turėdavo vadinamųjų „chaltūrų“ – grodavo šokių vakaruose „Tiems, kam per trisdešimt...“ Grodavome tango ir valsus, nes to meto tie, kuriems per trisdešimt, labai mėgo tokius šokius.
Tuo metu pirmą kartą ir uždirbau. Taigi, galima sakyti, pramogų versle esu nuo dvylikos metų.
– O kaip nusidriekė kelias į popkultūrą?
– Kai įstojau į Stasio Šimkaus konservatoriją (tuomet ji vadinosi aukštesniąja muzikos mokykla, į kurią būdavo stojama po devintos klasės, – tokia muzikantų „profkė“), ten vis atsirasdavo žmonių, kuriems pavykdavo patekti į kokią nors studiją ir šį bei tą įrašyti. Visiems iškart tapdavo įdomu, visi iškart užsidegdavo: „Gal ir mes pabandome?“
Aš prisidėjau prie tokių bandančių bendrakursių, mano bandymus pastebėjo leidėjai ir pasiūlė išsileisti kasetę.
„Šimkinę“ baigiau, kai jau gyvavo „B’Avarija“. Mes vis ko nors prisigalvodavome, patekdavome į festivalius, o po kelerių metų pajutome, kad nieko kito neveikiame, tik važinėjame po renginius ir kasmet leidžiame po albumą.
– Jūsų grupėje buvo rašytas ar nerašytas pasiskirstymas: Vilius Tarasovas – lyderis, solistas, Juozas Liesis – vadybininkas, o jūs – kūrybininkas.
– Taip, aš buvau tarsi atsiribojęs ir dirbome pagal principą: jiems – šlovė, man – pinigai. Ir man tai labai tiko. (Šypsosi.) Žinoma, juokauju.
Mano didžioji darbo dalis būdavo įrašų studijoje. Koncertuose, palyginti su jais, aš patinginiaudavau.
– Kokia buvo pirmoji jūsų kartu padainuota daina?
– Reikėtų pasižiūrėti archyvuose. Šiaip jau man gėda prisiminti kai kuriuos opusus – pasižiūrėjęs po kelerių metų susiraukiu ir klausiu: „Viešpatie, kaip galėjo tai išpopuliarėti?!“ Labai savikritiškai žiūriu beveik į visus savo praeities darbus.
Man regis, pirmoji daina, kurią žmonės paniūniuodavo pamatę mane gatvėje, – „Ką gi tu slepi?“ Tai buvo 1996-ieji, kai ir susikūrė grupė.
– Kitas D.Zvonkaus gyvenimas susijęs su tuomete Natalija Ivanova, virtusia N.Zvonke, ir grupe YVA.
– Tuos penkerius šešerius metus, kai buvau su Natalija, labai daug gėriau, todėl nieko neprisimenu. Kai ką lyg per miglą, bet jeigu ko nors konkrečiai klausinėsite, negalėsiu atsakyti, nes neprisimenu.
– Mane domina jūsų muzikinė kūryba ir grupė YVA. Kadaise esate sakęs: „Reikia iš ko nors gyventi ir iš tos „popsūchos“ aš galiu gyventi.“ Ar išties tuo metu galėdavote kurti bet kokią nesąmonę ir liaudis ją suvirškindavo?
– Turėjau tokį prakeiksmą, kad išpopuliarėdavo kvailiausi mano kūriniai.
Grupės YVA atveju pasirašiau gana gerą sutartį dėl kelių albumų ir po to turėjau atkentėti. Fantazija išseko jau po pirmojo, bet kažkaip atkentėjau.
– Daug kas nežino, kad D.Zvonkus yra ne tik trijų akordų poptralialiuškų kūrėjas. Jūs kuriate orkestruotes, jūsų kūrinių yra mokykliniuose vadovėliuose. Kodėl šią savo kūrybos dalį nutylite?
– Gal tai nėra įdomu. Profesinė kūryba pati turi gyventi ir skintis kelią. Jeigu tai mažiau įdomu, tegul ir būna mažiau įdomu – nenusivalkios.
– Šiuo metu esate vienas iš kelių muzikos prodiuserių, kurie kuria ir redaguoja muziką įvairių televizijų skirtingiems muzikos projektams. Kaip atėjo ši patirtis? Juk turėjo kas nors kreiptis ir paklausti: „Deivydai, ar gali?“
Ar tuo metu manėte, kad galite, ar ėmėtės kaip avantiūros?
– Kai prieš kokius devynerius metus pirmą kartą sulaukiau tokio klausimo, išsigandau ir sumojavau rankomis: baikite, aš pasiklydęs, ką nors supainiosiu, aš nepunktualus ir t.t.
Bet po kokių metų sulaukiau jau rimto pasiūlymo. Tuomet pamaniau: jeigu man nebe pirmą kartą siūlo tokį darbą, gal žmonės ką nors mato iš šono, gal reikia pabandyti. Pirmieji man buvo šeštieji „Žvaigždžių duetai“.
Sekėsi taip, kaip sekėsi, visada pirmieji kartai susiję su prisvilusiais blynais. Tačiau faktas tas, kad po to sezono visi supuolė prie manęs kaip skėriai, tad vienu metu dirbau net septyniose laidose.
Žinoma, tai buvo klaida, reikėjo kai ko atsisakyti, bet iš klaidų ir mokomės.
– Dar viena jūsų veiklos sritis – prodiuseris. Kadaise buvo tokia grupė „Omega“, kurią prodiusavote kartu su J.Liesiu.
– Per „Omegą“ perėjo keistų žmonių. Iš jų du iki šiol labai žinomi: Vaidotas Valiukevičius ir Ruslanas Kirilkinas.
Juos dar labai jaunus mes su Juozu pradėjome „gadinti“.
Kiek vėliau kartu su Juozu pradėjome į dienos šviesą už plaukų traukti atlikėją Liepą. Tačiau man labiau patinka darbas studijoje, televizijoje, o ne vadyba. Noriu atsidėti kūrybai.
– Bet net savo žmonai dainininkei Katažinai ne vienas kuriate: ir Stano parašo kokią nors dainą, ir kiti, ar ne?
– Aš nelinkęs atlikėjų uždaryti į dėžę ir versti dainuoti tik mano dainas. Tai – nesąmonė.
– Bet Dainotas Varnas pirmąjį albumą išleido tik iš jūsų kūrinių.
– Abu D.Varno albumai yra mūsų bendros veiklos vaisius – tik po vieną dvi dainas yra kitų autorių.
Džiugu, kad atsirado keistuolis, kuriam įdomi mano kūryba, ir pavyko įgyvendinti daug gražių dalykų, kurie mums patinka.
Lengvo popdžiazo stilistika – viena tų, kuria kurdamas aš jaučiu daug džiaugsmo.
– Gal prisimenate kokį nors kuriozinį įvykį iš „B’Avarijos“ laikų ar kitų koncertų?
– Prisimenu, kad viename legendiniame Palangos klube, kurio jau nebėra, mums davė medinį mikrofoną.
Tuomet „B’Avarijoje“ dainavo penki žmonės, o klubas turėjo tik du veikiančius mikrofonus. Dar dviejų turimų negalėjo prijungti, o penkto apskritai neturėjo. Bet turėjo išdrožtą iš medžio, tad apvyniojo juoda lipniąja juosta ir iš tolo jis atrodė kaip tikras.
Kadangi dainuoti gyvai negalėjome, nes veikė tik du mikrofonai, teko leisti įrašą. Kaskart per pasirodymus tą vakarą bandėme išsiskaičiuoti, kas dainuos su mediniu mikrofonu, – tai turėjo būti žmogus, kuriam nereikės nuo scenos bendrauti su žiūrovais.
Perėjome ir tai. O jei reikėtų palinkėti sau ko nors ateičiai, pasakyčiau: kad ir ką darytum, tebūna tai įdomu. Kūrybą labiausiai žudo apatija, rutina, kai pradedi dirbti be meilės. Norėčiau kuo ilgiau to išvengti.
Parengė Milda Augulytė
