Neseniai Daliai plyšo kelio raiščiai. Jos neišvengiamai laukė operacija ir pusmetį truksianti reabilitacija.
Nepraėjus nė savaitei, D.Belickaitė, nors ir su ramentais, kibo į darbus: „Dar prieš operaciją su komanda buvome nutarę, kad iškart pradėsiu filmuotis ir nieko nestabdysime.
Žinojau, kad pirmomis dienomis labai skaudės, bus sunku, tačiau gulėti sunkiau, nei nukreipti mintis ir dirbti.
Praėjus pirmoms dienoms skausmas šiek tiek atslūgo, o galimybė greičiau išlįsti iš namų ir vėl vesti laidą mane labai džiugino. Pasiilgau veiksmo ir komandos, todėl filmavimas mane išgelbėjo“, – pasakoja Dalia.
Laidų vedimas naujajame 2TV kanale jai ne tik darbas, bet ir puikus laikas su kolegomis, kurie per trumpą laiką tapo draugais: „Džiaugiuosi, kad pakliuvau į tokią komandą. Po operacijos visi kaip šeima mane prižiūrėjo. Klausinėjo, ar neskauda, ar patogiai sėdžiu.“
Jaunai merginai tai buvo ketvirta rimta kelio raiščių operacija. Jos daug kas klausia, ar šįkart lengviau viską ištverti, kai tiek daug yra išgyvenusi.
„Kuo toliau, tuo sunkiau. Labai sunku psichologiškai. Gal lengviau tik dėl to, kad žinau, jog ne krepšininkės karjera ant plauko kabo. Net pati stebėjausi, kaip man pavyko taip į viską pozityviai šį kartą žiūrėti po operacijos“, – kalbėjo 2TV laidų vedėja.
Dalia traumą gavo filmuojant sporto reklamą. Mergina atliko šuolį ir netaisyklingai nusileido ant žemės. Plyšo kelio raiščiai.
„Visokių momentų būna. Socialiniuose tinkluose įkėliau nuotrauką su traumuota koja ir parodžiau ašaras, nes manau, jog reikia būti nuoširdžiai. Sulaukiau daug palaikymo žinučių“, – sakė Dalia.
Buvusią krepšininkę sunkiomis akimirkomis palaiko sužadėtinis krepšininkas Edvinas Šeškus (25 m.). Dalia ir Edvinas kitąmet ketina susituokti.
„Be Edvino šio krūvio neatlaikyčiau nei psichologiškai, nei fiziškai.
Jis manimi labai rūpinasi, jaučiuosi lyg karalienė“, – mylimąjį gyrė D.Belickaitė.
Apie krepšinio aukštumas nuo vaikystės svajojusi Dalia turėjo išskirtinį talentą šiai sporto šakai. Ji žaidė ir Lietuvoje, ir užsienyje. Bet nuo svajonių žaidimo atgrasė traumos.
„Turėjau jų tiek daug, kad net nebesuskaičiuoju. Profesionalūs krepšininkai, jau perkopę trisdešimt metų, nepatyrę tiek traumų, kiek aš jų turėjau iki 21-erių.
Trys iš jų buvo labai rimtos – abiejų kelių kryžminių raiščių plyšimas.
Po kiekvienos iš jų reabilitacija trukdavo maždaug metus.
Po pirmosios rimtos traumos stengiausi būti motyvuota, esą atsigausiu ir grįšiu į aikštelę.
Vykau į Lietuvos krepšinio merginų rinktinę galvodama, kad turiu padėti komandai. Bet kūnas dar buvo nepasiruošęs rimtiems išbandymams, treniruodamasi ir žaisdama viską kompensuodavau sveikąja koja.
Taip atsitiko, kad plyšo ir kitos kojos kelio raiščiai. Vėl – reabilitacija.
Vasarą praleidau su Lietuvos moterų rinktine, po to buvo universiada. Žaisdavau daug, po 35 minutes per rungtynes. Tada išvykau į Lenkiją, kur turėjo prasidėti naujas sezonas.
Kadangi buvau viena jauniausių žaidėjų, galvojau, jog turiu pasistengti įrodyti, kad esu verta žaisti tarp geriausių. Per dešimt dienų sužaidėme septynias draugiškas rungtynes, paskutines iš jų žaidžiau apie 40 minučių. Paskutinę žaidimo minutę vėl trūko raiščiai, tik kitos kojos.
Tai buvo vienas sunkiausių mano gyvenimo momentų“, – sakė Dalia.
Sprendimą atsisveikinti su profesionaliu sportu D.Belickaitė priėmė sunkiai. Net gydytojas jai patarė žaisti, sakė, kad jei raiščiai plyš, juos vėl susiūs.
Dalia nebenorėjo daugiau operacijų. Ir trenerė patikino, kad gyvenime yra daug kitokios veiklos.
