Įmonėje „Dialogas tamsoje“ renginius vedantis ir radijo stotyje „Gold FM“ reporteriu dirbantis A.Ravanas bei lošimo automatų salono darbuotoja I.Jankauskaitė susipažino prieš dvejus metus vykusiame televizijos šou „Tamsoje“.
Projekte varžėsi poros, kurias sudarė matantieji ir turintys regėjimo negalią.
Neregiai mokė savo partnerius tamsoje atlikti įvairias užduotis, orientuotis jiems neįprastoje aplinkoje.
Puikiai matanti I.Jankauskaitė ir neregys A.Ravanas šiame šou nebuvo pora, tačiau tai jiems nekliudė susibičiuliauti.
Nors jaunuoliai vienas kitam jautė simpatijas, Andžėjus stačia galva į jausmus nepuolė, nes tuo metu dar buvo įsipareigojęs.
Jis į šou atėjo su tuometine savo mylimąja nerege Vaida.
Po mėnesio šou palikusi Ieva ir toliau aktyviai palaikė Andžėjų, socialiniuose tinkluose ragino už jį balsuoti, dalyvavo finalinių laidų filmavimuose.
Aštuonias savaites trukusiame šou A.Ravanas nugalėjo su porininke rokere Simona. Jiems atiteko 20 tūkst. eurų prizas. Nugalėtojai pinigus pasidalijo per pusę.
Po pergalės Andžėjus parašė Ievai žinutę, padėkojo už palaikymą ir pasiūlė susitikti šviesoje be filmavimo kamerų.
Susitikę 2018 metų liepos 11 dieną, jie netrukus suprato, kad vienas kitam jaučia daugiau nei draugiškumą.
Liepos 21 dieną A.Ravanas išsiskyrė su mergina, su kuria draugavo penkerius metus. Vaidai Andžėjus padovanojo pusę šou laimėtų pinigų: „Mes ten dalyvavome kartu, tad pamaniau, kad laimėjimo yra nusipelniusi ir ji.“
Po dviejų draugystės mėnesių Ieva ir Andžėjus kartu apsigyveno išsinuomotame bute.
O mažiau nei prieš metus jie Vilniuje įsigijo nuosavą trijų kambarių butą.
Ieva sunkiai dirbo keliuose darbuose. Per metus porai pavyko susitaupyti pradiniam įnašui – reikėjo maždaug 22 tūkstančių eurų.
Likusią sumą jie pasiskolino iš banko. Abu ir toliau pluša, nes nori iškelti gražias vestuves ir išvykti į romantišką povestuvinę kelionę.
„Vestuvių ceremonijai jau senokai išsirinkome gražią datą – 2021 metų rugpjūčio 21 dieną, – pasakojo A.Ravanas. – Beliko man tik pasipiršti.
Pasiūliau Ievai dvejų metų draugystės proga nuvykti į Trakus.
O prieš tai paprašiau jos palydėti mane į „Akropolį“. Sakiau, kad ten susitiksime su draugais, apsipirksime ir važiuosime.
Prieš kelias dienas buvau parašęs laišką prekybos centro administracijai, jie sutiko per garsiakalbį viešai perskaityti mano sukurtą tekstą su pasiūlymu Ievai tekėti.
Sutartoje vietoje paskambinau administracijai ir daviau ženklą, kad ceremoniją galima pradėti.
Po akimirkos pasigirdo: „Dėmesio, dėmesio, svarbus pranešimas! Andžėjus nori perduoti žinutę, kad gražiausi dalykai vyksta tuomet, kai mažiausiai to tikiesi.
Ieva, ar esi pasiruošusi kartu išgyventi ir stebuklus, ir džiaugsmus, ir sunkumus, ir negandas? Ar sutinki būti mano žmona?“
Priklaupiau ant kelio, palaukiau, kol baigsis pranešimas ir Ieva ištars „taip“. Tada užmoviau jai ant piršto žiedą.“
Ieva prisiminė, kad tuo metu ją užplūdo stiprios emocijos, ištryško džiaugsmo ašaros: „Andžėjus anksčiau yra klausęs, kaip įsivaizduoju sužadėtuves. Fantazija nesiskundžiu, prisiūliau visokių variantų, bet prekybos centro mano sąraše nebuvo.“
Poros draugai iš pradžių buvo pasislėpę.
Kai Andžėjus movė žiedą, jie pasirodė ir telefonais ėmė filmuoti. Viena Ievos draugė parūpino gėlių puokštę, kita atnešė nealkoholinio šampano.
Po sužadėtuvių kompanija laiveliu plaukiojo Galvės ežere ir kepė kepsnius.
– Ieva, ar iki pažinties su Andžėjumi yra tekę bendrauti su neregiais?
Ieva: Net gatvėje nebuvau sutikusi neregių. Andžėjus – mano pirma patirtis.
Andžėjus: Per šou „Tamsoje“ viena žurnalistė Ievos paklausė, gal ji čia tikisi susirasianti antrąją pusę. O Ieva nustebusi pasakė: „Jūs juokaujate? Kaip aš būsiu su neregiu?“ Bet likimas viską pakreipė savaip.
– Ar Andžėjui reikia daug pagalbos?
Ieva: Iš pradžių kildavo noras juo rūpintis, žiūrėti, kad ko nors nenutiktų. Bet globa Andžėjui labai nepatinka. Tad jau atpratau su būsimu vyru elgtis kaip su mažu vaiku.
Andžėjus: Dėl to turėjome kelis rimtus pokalbius.
Man didžiausias smagumas, kai būnant parduotuvėje Ieva paskambina ir paprašo nupirkti tą ar aną.
Tada suprantu, kad taip sakantis laiko tave lygiaverčiu žmogumi.
Ieva: Andžėjus labai savarankiškas. Net primirštu, kad jis nemato.
Nesistengiame specialiai lengvinti buities, neperkame išskirtinių baldų.
Kartais, kai jis ko nors neranda, sakau: „Paieškok, nežinau, kur padėta“. Kartą pasigedau nagų žnyplių. Andžėjus atidarė vieną stalčių ir surado. Prieš tai pati ten ieškojau ir neradau.
Mūsų koridoriuje stovi į sieną atremtas veidrodis.
Pažįstami siūlė jį pritvirtinti, kad Andžėjus neužkliūtų. Sakau, baikite juokus, eis ir praeis. Visus daiktus statome kur norime ir kur patogu.
Kai perku sau drabužius, klausiu, ar jam patinka viena ar kita suknelė.
Andžėjus paima drabužį, pažiūri, kokia medžiaga, ilgis, ar yra papuošimų.
Kažkada jis atnešė vieną suknelę ir pasakė manantis, jog ji man tiktų, nes jam patinka odinis audinys.
Pasimatavau ir nusipirkau. Andžėjui drabužius dažniausiai išrenku aš, jis pasitiki mano skoniu.
Andžėjus: Man nereikia lengvatinių sąlygų. Ieva daug dirba. Aš irgi dirbu dviejuose darbuose, bet mano krūvis gerokai mažesnis.
Tad stengiuosi, kad ji grįžusi iš darbo rastų tvarkingus namus ir garuojančią vakarienę.
Ieva: Nesame pasidaliję darbų – kas turi laiko, tas ir pasirūpina namų jaukumu.
Žinoma, mums, kaip ir kiekvienai porai, pasitaiko nesusikalbėti. Abu esame lyg degtukai ir pakankamai užsispyrę.
Bet užsiplieskę labai gretai atvėstame. Esame susitarę – kad ir koks būtų nesutarimas ar konfliktas, juos turime išsispręsti diskutuodami.
– Ar nesibaiminote, kad Ieva nesuvoks jūsų gyvenimo realybės?
Andžėjus: Nesakyčiau, kad jaučiau baimę, bet svarsčiau, ar ji per daug neskuba.
Mūsų draugystės pradžia buvo labai šauni, paskui patyrėme daug iššūkių.
Apie mūsų santykius reikėjo pasakyti Ievos tėvams.
Kai kurie draugai nesuprato, kodėl ji taip pasirinko.
Ievos prašydavau, kad gerai pagalvotų, ar jai viso to reikia. Bet gaudavau užtikrintą atsakymą.
Ieva: Ne tai, kad užtikrintą. Aš sakydavau, kad reikia pagyventi kartu, jeigu norime suprasti, ar mums pakeliui. Vaikščiojimas į pasimatymus yra viena, bendra buitis – kas kita.
– Kaip į jūsų draugystę reagavo tėvai?
Ieva: Mano tėvai išsiskyrę. Mama labai entuziastingai stebėjo projektą. Jai patiko Andžėjus.
Mano tėvas yra konservatyvesnių pažiūrų. Jis žinojo, kad turiu neregį draugą, bet manė, jog padraugausiu porą mėnesių ir išsiskirsiu.
Jiedu susipažino praėjus maždaug metams nuo mūsų draugystės pradžios.
Tėvas Andžėjų užpylė klausimais. Kokia prasmė jam keliauti, eiti į kiną? Kaip pavyksta pereiti kelią, apsipirkti, dirbti?
Andžėjus: Prie panašių klausimų esu pripratęs. Išsikalbėjome ir dabar nebekyla neaiškumų.
Mano tėvai iš pradžių irgi dėl mūsų ateities nebuvo tikri. Jie svarstė, ar verta išvaizdžiai, jaunai merginai gyvenimą sieti su neregiu.
Bet gana greitai įsitikino, kad mums su Ieva gera kartu.
Dabar mudviejų tėvai tarpusavyje šauniai bendrauja ir mums už nugarų planuoja mūsų ateitį. (Juokiasi.)
– Kokios jūsų bendros pramogos ir pomėgiai?
Ieva: Kaip ir visų: kino teatrai, kelionės, gyvo garso koncertais, kavinės.
Andžėjus: Kartais mėgstame vakarą praleisti kazino.
Kai kažkada papasakojau apie tai pažįstamam, jis nustebęs klausė, ką ten veikiu.
Sakau tą patį, ką ir visi: žaidžiu, smagiai leidžiu laiką.
Kai grįžtame po darbų, pasigaminame vakarę ir per televizorių žiūrime serialus.
Man nereikia pasakoti, kas rodoma ekrane.
– Andžėjau, kada netekote regėjimo?
Andžėjus: Iki 17 metų buvau silpnaregis, viena akimi mačiau tris procentus.
Bet to užteko – galėjau vaikščioti be lazdelės, važinėtis dviračiu, žaisti krepšinį.
Mokiausi Vilniuje aklųjų ir silpnaregių ugdymo centre. O po to dėl neaiškios priežasties netekau regėjimo.
Neregius skirstau į dvi grupes: tuos, kurie plaukia pasroviui, ir tuos, kurie gyvenimą pritaiko prie savęs.
Pagalvojau – jei būsiu pirmoje grupėje ir lauksiu, kol manimi pasirūpins, palydės, tai, liaudiškai tariant, man stogas nuvažiuos.
Nuo paauglystės nemėgau nuo ko nors priklausyti nei finansiškai, nei fiziškai.
Tad kitą dieną po tokių apmąstymų pasiėmiau baltą lazdelę ir išėjau į gatvę.
Reikėjo kokio pusmečio prisitaikyti. Dabar kartais, kai užplūsta pakili nuotaika, žinomoje aplinkoje užsidedu ausines, pasiimu lazdelę ir einu į darbą – atsiribojęs, nesiklausau aplinkos.
Šiuolaikinės technologijos stipriai palengvina neįgaliųjų gyvenimą.
Nusiųskite mane į bet kokį pasaulio kraštą.
Jeigu ten būtų įmanoma susikalbėti bent angliškai, būtų internetas, galiu lažintis – grįšiu į Lietuvą.
Viena neregė mano draugė pasitelkusi technologijas mėnesį viena keliavo po Indiją, prieš tai viešėjo Egipte.
Nors esu vilnietis, masažuotojo profesiją įgijau Klaipėdoje, Ernesto Galvanausko profesinio mokymo centre.
Vėliau Šiaulių kolegijoje baigiau socialinio darbo studijas. Norėjau pabėgti iš namų komforto zonos.
Šiuo metu pagal specialybes nedirbu. Man daug džiaugsmo teikia renginių, seminarų vedimas matantiems „Dialogas tamsoje“ bei reportažų rengimas radijo laidai „Aklas pasimatymas“.
Ieva: Mano profesinis kelias irgi buvo vingiuotas. Elektrėnų profesinio mokymo centre įgijau bankinių operacijų tvarkytojos profesiją.
Po to persikėliau į Vilnių ir ilgai ieškojau patinkančio, neblogai apmokamo darbo.
Dirbau ir virėja, ir padavėja, ir barmene, ir pardavėja. Dabar dirbu lošimo automatų salone bei restorane padavėja.
Kol galiu, noriu užsidirbti ateičiai. Vėliau gali tekti daugiau laiko skirti šeimai.
Norėtume susilaukti dviejų vaikų.
Turime daug planų. Norėčiau įkurti grožio saloną, jame Andžėjus galėtų daryti masažus.
Ir dabar namuose vieną kambarį įrengiau kaip masažo kabinetą, nupirkau masažinį stalą.
Raginu Andžėjų imtis darbo, bet jis sako, kad kol kas mūza dar neaplankė. (Juokiasi.)
Andžėjus: Dar man artima informacinių technologijų sritis. Gal ateityje ten pavyktų save atrasti. O kol kas man patinka taip, kaip yra.
– Kaip jūsų gyvenimas klostėsi per karantiną?
Ieva: Per tuos kelis mėnesius buvome išsiskyrę gal tik trims valandoms. Laikėmės saviizoliacijos.
Iš namų išeidavome pakvėpuoti grynu oru, nueidavome po 12 kilometrų.
Džiaugiamės, kad vienas kitam nenusibodome, neatsirado trinties.
