Spalio pradžioje „Šok su žvaigžde“ kelionę pradėjo dvylika porų, finale praėjusį šeštadienį susitiko tik trys – aktorė, atlikėja K.Radžiukynaitė-KaYra ir Justas Girdvainis, floristas, dekoratorius Edgaras Vegys ir Katerina Voropaj, aktorius, prodiuseris Dovydas Laukys ir Melisa Valinovič.
Finalinius dalyvių pasirodymus stebėjo visi keturi per projektą teisėjavę teisėjai – sportinių šokių profesionalai: Lietuvos sportinių šokių federacijos viceprezidentas Virginijus Visockas, daugkartiniai Lietuvos ir įvairių tarptautinių šokio varžybų prizininkai ir nugalėtojai Eglė Visockaitė, Lina Chatkevičiūtė ir Justas Kučinskas.
Visų laidų metu dalyvių likimą lėmė tiek komisijos, tiek žiūrovų balsai, o per finalą viskas buvo kitaip: teisėjų balai buvo tik patariamojo pobūdžio, o kas taps projekto nugalėtojais, lėmė žiūrovai.
K.Radžiukynaitė-KaYra ir J.Girdvainis pelnė 7501 balsą. Antroje vietoje likusius D.Laukį ir M.Valinovič palaikė 6905 žiūrovai, E.Vegį ir K.Voropaj – 5186 žiūrovai.
– Kaip atsidūrėte projekte „Šok su žvaigžde“, kuo jis jus sudomino? – pasiteiravau K.Radžiukynaitės-KaYros po dvylika savaičių trukusio šokio maratono, vainikuoto pergale.
– Metų pradžioje dalyvavau „Eurovizijos“ nacionalinėje atrankoje ir kažkas iš LRT žmonių pasiūlė įsitraukti į būsimąjį šokių projektą. Iškart sutikau, nes šokiai visada buvo mano neišsipildžiusi svajonė.
Visą laiką jaučiau aistrą šokiams, galvoje kirbėjo mintys pabandyti, tačiau jau turėjau kelias specialybes – dainavau, vaidinau – ir laiko kitai veiklai neliko. Netikiu, kad žmogus gali apsėsti daug kėdžių vienu metu.
Gavusi pasiūlymą dalyvauti projekte apsidžiaugiau – atsirado gera proga atsidėti tam, ką vis atidėliojau. Smagu peržengti komforto zoną ir stebėti, kur tave nuves galimybės. Dabar man net nesitiki, kad pavyko taip išsijudinti, išsimiklinti, įvaldyti šokio žingsnius ir judesius.
– Į partnerius gavote Justą Girdvainį. Kaip pavyko su juo susišokti? Ar jis buvo griežtas mokytojas?
– Griežtumo Justui tikrai netrūksta. Iš pradžių kaip ožiukai badėmės ragais, kol apsišlifavome.
Mat mūsų abiejų charakteris gana tvirtas, abu žinome, ko norime. Prireikė laiko, kol leidausi būti mokine, – iš pradžių aš norėjau jį mokyti. Bet pamažu pažinome vienas kitą, nugludinome kampus ir pagavome bendrą nuotaiką. Svarbiausia, kad sutapo tikslai ir norai, vizija ir idėjos.
Tai ir sukūrė tarp mūsų stebuklingą ryšį.
O už tai, kad visada buvo griežtas, Justui labai dėkinga, nes esu išsiblaškiusi ir man reikia tvirtos rankos.
– Kas padėjo kurti choreografiją, sugalvoti istorijas, kurias perteikdavote šokiu?
– Viską kūrėme patys be niekieno pagalbos: aš surasdavau dainą, pasiūlydavau idėją, o Justas viską apipavidalindavo choreografiškai, atsižvelgdamas į mano aktorinius sugebėjimus. Viską sukūrėme bendromis jėgomis.
Pagalbos iš šalies nenorėjome, nes visąlaik atrodė, kad mūsų sėkmės receptas – kurti dviese.
– Kas šiame projekte buvo sunkiausia? Su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Be abejo, fiziniai sunkumai. Labai trukdė nugaros trauma – aš turiu išvaržą.
Dirbome išties intensyviai ir jutome nuovargį, kuris ypač išryškėjo paskutinėmis savaitėmis. Tad buvo ir ašarų, ir nervų protrūkių, ir akimirkų, kai, regis, pasiduosi, nebeturėsi jėgų toliau dirbti.
Man iššūkis buvo ir kova su perfekcionizmu. Aš įpratusi viską gyvenime daryti tobulai, o gera šokėja per penkis mėnesius tikrai netapsi, tad būdavo labai sunku susitaikyti, kad mano kūnas kai ko negali padaryti, nes nesu šokėja. Tekdavo kaip nors kitaip suktis iš padėties.
– Kol ruošėtės projektui ir vėliau jame dalyvavote – o tai, kaip suprantu, truko penkis mėnesius – išmokote nemažai šokių. Gal suradote savąjį, kuris geriausiai atitinka charakterį, limpa prie kojų?
– Lengviausia ir smagiausia buvo šokti bačatą, kurią parengėme pusfinaliui.
Jeigu sumanysiu po projekto lankyti kokias nors šokio repeticijas, tai bus bačata, nes ji atitinka mano prigimtį: šokis laisvas, smagaus Lotynų Amerikos muzikos ritmo, be to, esu gana lanksti, tad galiu neblogai jį pašokti.
– Ar sužinojote šiame projekte apie save ko nors, ko iki šiol nežinojote?
– Pirmiausia sužinojau, kad galiu šitaip šokti! Vis pasižiūriu vaizdo įrašus ir nelabai tikiu, kad tai aš darau tuos triukus.
Antra, supratau turinti daug stiprybės. Pavyzdžiui, aš turiu didelę aukščio baimę, tad ne kartą per repeticijas verkiau bijodama, kad partneris mane kels aukštyn.
Sunku patikėti, bet vis dėlto nugalėjau save, o juk visada maniau esanti daug silpnesnė ne tik fiziškai, bet ir morališkai!
Šis laikotarpis man nebuvo lengviausias: asmeninis gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis – po penkerių metų draugystės išsiskyriau su vaikinu, buvo ir brangių žmonių netekčių, ir karjeros kelyje ne viskas klostėsi taip, kaip norėjau.
Bet džiaugiuosi atradimais – supratau, kad laiminga galiu būti ir pati su savimi, kad dar niekada nesijaučiau tokia brandi ir savimi pasitikinti, kad gebu pakovoti už save ir išlikti stipri.
– Ar jautėte konkurenciją?
– Nebent labai sveiką. Mes su Dovydu (kitas projekto favoritas aktorius ir prodiuseris Dovydas Laukys. – Red.) kartkartėmis susižvalgydavome, nusišypsodavome ir pasidžiaugdavome vienas kito laimėjimais.
Buvo ne viena pora, kurios šokiu žavėjausi ir džiaugiausi, kad jie yra konkurentai: tai irgi motyvuoja, stumia į priekį.
Konkurenciją jautėme, bet su draugiškumo prieskoniu: dalydavomės šokiui reikalingomis priemonėmis – batų šepečiais, ricinos aliejumi padams suvilgyti. Nors daug draugų projekte nesusiradau, bet priešų, tikiuosi, neįgijau.
– Ar liko mėlynių po projekto?
– Oi, mano visas kūnas kaip viena didelė mėlynė! Bet su tuo jau susitaikiau ir nebeslėpdavau – tegul visi mato, kaip dirbu. Traumų nepavyko išvengti – čia vis dėlto sportas.
Kai triukas iki galo nepavykdavo, teko ir lūpą prasiskelti, nusibrozdinti iki kraujų, rankas kojas išsisukti, net galva trenktis į žemę. Tai sunkiausias ir ekstremaliausias projektas, kokiame esu dalyvvavusi.
