Dainininkas D.Montvydas nuoširdžiai trokšta perduoti savo muzikinę patirtį jauniesiems atlikėjams.
Todėl kovo 21 dieną prasidėjusiame trečiajame konkurso „Lietuvos balsas. Vaikai“ (LNK) sezone jis trečią kartą tapo mokytoju ir vertina 7–14 metų vaikų iš visos Lietuvos balsus.
Be jo, šou mokytojų kėdėse sėdės dainininkai Mantas Jankavičius ir Monique.
– Ką tik baigėsi suaugusiųjų „Lietuvos balso“ aštuntasis sezonas, kuriame irgi buvote mokytoju. Ar labai skiriasi šis darbas suaugusiųjų ir vaikų konkursuose?
– Kartais tam tikrose situacijose suaugusieji būna labiau užsispyrę, susikaustę nei vaikai.
Vaikų konkurse neretai tenka pagalvoti, kaip išsakyti vieną ar kitą mintį. Tačiau patyriau, kad su jaunaisiais „Lietuvos balso“ dalyviais nereikia elgtis kaip su ko nors nesuprantančiais mažiukais.
Svarbu su jais bendrauti atvirai, nuoširdžiai, neslėpti tiesos. Vaikai dažniausiai būna kupini džiaugsmo, pasitikėjimo ir laisvės. Su suaugusiaisiais kartais tenka psichologiškai daugiau padirbėti.
– Kuo bus išskirtinis trečiasis „Lietuvos balsas. Vaikai“?
– Bėgant metams pastebėjau, kad jie save išreiškia ne tik dainavimu, bet ir apranga, kalbėsena, elgesiu scenoje. Man atrodo, kad kiekvieną sezoną sulaukiame vis drąsesnių, vis labiau savimi pasitikinčių, teisingai mąstančių vaikų.
Todėl mes, mokytojai, ieškome įdomesnių sprendimų. Ateina meniški žmonės plačiąja šio žodžio prasme – ne šiaip atlikėjai, bet ir kūrėjai.
Vaikai irgi turi savo problemų ir rūpesčių. Jaučiu, kad ne vienas dalyvis namuose yra ne visada palaikomas. Arba bendraamžiai mokykloje jam pasako kai ką nepadrąsinančio. Jauti, kad tam vaikui reikia psichoterapeuto.
„Lietuvos balsas“ dalyviams suteikia galimybę gerai praleisti laiką, leidžia išsilieti, išmokti dirbti, dainuoti, repetuoti su muzikantais. Tada ne vienam muzika tampa tarsi terapija.
– Jūs, mokytojai, esate tarytum teisėjai, sprendžiantys, kam pasitraukti iš kovos, kam eiti pirmyn. Tikriausiai sudėtinga spręsti vaiko likimą. Ar kada nors gailėjotės savo pasirinkimo?
– Mokytojai pasineria į procesą taip kaip ir vaikai. Mūsų darbas – padaryti gerą šou, suteikti dalyviams visą informaciją, patirtį, įkvėpti.
Bet mes ten savotiškai vaikštome skardžio briauna. Toks jausmas stiprėja, kai projekte lieka tik labai stiprūs dalyviai. Tuomet tavo sprendimas turi būti itin pamatuotas.
Atsakomybė yra didžiulė, bet bijoti ir abejoti negalima, nes tada tikrai gali priimti neteisingą sprendimą. Privalai vadovautis tuo ypatingu talento pažinimo jausmu, intuicija. Tai ateina su praktika.
Aš jau išmokau klausyti tik savęs ir neleisti, kad man įtaką darytų žiūrovai.
Žinoma, mąstau, kur tie vaikai atsidurs po dvidešimties metų. Gal „Lietuvos balsas“ kai kuriuos įkvėps, padės padaryti pasaulinę karjerą.
Aš su vaikais lengvai užmezgu artimus santykius. Vaikus labai myliu, jie tai jaučia.
Pats turiu du vaikus (septynerių metų dukterį Adelę ir ketverių sūnų Kajų. – Red.). Jaučiu, kaip turėčiau prisiliesti prie jų širdžių.
Tačiau būna situacijų, kai turi įtemptai mąstyti, daug ką išjausti. Tada kartais pajunti, kad emocinis krūvis prie tavęs prilimpa ir neatlimpa. O juk turi dar ir savo gyvenimą.
– Kaip po filmavimo atsikratote susikaupusių emocijų?
– Grįžęs visada palendu po dušu, po to dar pusę valandos praleidžiu gulėdamas vonioje. Taip stengiuosi nusiplauti susikaupusį emocinį krūvį.
Be to, turiu savo psichoterapeutą, nes man irgi reikia palaikymo, išklausymo, požiūrio iš šalies.
– Ar su kai kuriais vaikais iš praėjusių sezonų palaikote ryšius?
– Dalyviams visada sakau, kad jie gali man parašyti, jei reikia mano kaip muzikos profesionalo patarimų, pagalbos.
Bet Lietuvoje dar nėra įprasta, kad vaikai darytų muzikinę karjerą. Jiems svarbiau mokykla, draugai, kasdieniai rūpesčiai.
Tad nesu užbombarduotas laiškais. Bet yra keli projekto dalyviai, kurie pasveikina su gimtadieniu, paklausia, kaip sekasi arba po mano dainos premjeros parašo komplimentą.
– Jūs kaip mokytojas esate griežtas?
– Reikalauju disciplinos, pagarbos vienų kitiems. Visada sakau, kad yra daug talentingų žmonių, kurie nieko nepasiekė dėl disciplinos stokos.
Yra kur kas daugiau žmonių, kurie turėdami mažesnį talentą daug pasiekė užsispyrimu, tvirtu charakteriu.
– Ar jūsų sūnus ir dukra stebi konkursą „Lietuvos balsas. Vaikai“? Gal ir patys norėtų išbandyti jėgas scenoje?
– Adelė po pirmų projekto sezonų pradėjo savarankiškai mokytis dainuoti, groja pianinu.
Ji sakė, kad dalyvaus „Lietuvos balse“. Pritariau, pažadėjau padėti pasirengti.
– Gal ir Kajus plėšia dainas?
– Kajus labiau plėšo popieriaus lapus, užuolaidas. Jis – šiek tiek padauža. Matau jo susidomėjimą madingais drabužiais. Mano akimis, auga labai įdomus stileiva.
– Kokią įtaką pandemija daro jūsų gyvenimui?
– Anksčiau grįžtu namo iš įrašų studijos. Daugiau laiko praleidžiu su vaikais. Trūksta tik gyvų koncertų. Visa kita naudingai pasitarnavo šeimai.
– Ar Adelei padedate ruošti pamokas?
– Kai duktė susiduria su sudėtingesne matematikos užduotimi, žmona Veronika ją visada siunčia pas mane.
Nors esu muzikas, tikslieji mokslai mokykloje man sekėsi. Kalbos ir literatūra – labiau Veronikos arkliukas.
– Gal per pandemiją šeimoje atradote naujos veiklos?
– Mėgstame dėliones, žaidžiame kortomis įvairius strateginius žaidimus. Pavyzdžiui, susėdame vakare ir sulošiame tris partijas „Kvailio“. Adelė įsijaučia, skaičiuoja, lavinamas loginis mąstymas.
– Esate labai stilingas atlikėjas, dažnai keičiate šukuoseną, plaukų spalvą. Ką darėte, kai per karantiną buvo uždaryti grožio salonai?
– Kadangi pastaraisiais metais mano muzikinis stilius atitinka 8–9 dešimtmečio skambesį, tai ir kostiumai, šukuosena yra labiau retro stiliaus.
Tad plaukų atauginimas buvo tikslinis. Ilgą laiką buvau pusiau skustagalvis, keičiantis plaukų spalvas. Dabar esu vos ne ilgaplaukis garbanius.
– Jeigu „Lietuvos balsas. Vaikai“ būtų vykęs jūsų vaikystėje, ar būtumėte ryžęsis jame dalyvauti?
– Vaikystėje labai nepasitikėjau savimi. Bet noras dainuoti ir žengti į sceną buvo stipresnis už visas baimes.
Pamenu, kaip darželyje pirmą kartą uždainavau solo. Tas palaimingas jausmas manęs nepaleido.
Ieškojau būdų mokytis vokalo paslapčių. Bet nežinau, ar būčiau buvęs psichologiškai pasiruošęs dalyvauti tokiame šou.
Man gal tik vienuoliktoje klasėje pavyko atskleisti savo tikrąjį talentą.
Už sceninę patirtį esu labiausiai dėkingas savo mokytojai Rositai Čivilytei. Ji buvo mūsų šeimos draugė. Pamenu ją nuo to laiko, kai man buvo šešeri metai, – ji ateidavo pas mano tėvus į svečius, gerdavome kavą, valgydavome tortą.
Rositos dėka 2007 metais patekau į savo pirmąjį televizijos projektą „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“.
Ji manęs paklausė, ar noriu jame dalyvauti. Dvejojau, spyriojausi, tačiau ji nepasidavė. Nuvedė mane pas prodiuserę ir pasakė jai: „Matai šitą berniuką? Jeigu paimsi jį į savo projektą, jis nugalės.“ Parodžiau, ką sugebu, ir nugalėjau.
Man tuomet buvo 19 metų. Tai buvo mano rimtosios sceninės karjeros pradžia. Tada supratau, kad jau turiu ką pasakyti, nors niekada negalvojau, ar aš talentingas – tiesiog dariau tai, kas man patiko.
– Kokie tolesni iššūkiai?
– Aš, kaip ir kiti atlikėjai, laukiu komandos, kada galėsime kviesti žmones į koncertus. Esame išsiilgę vieni kitų.
Dabar gyvenu laukimu ir stengiuosi nepasinerti į pesimizmą. Tai man pavyksta, šiuo metu esu užsiėmęs kūryba.
