Viena populiariausių Lietuvoje grupių „G & G Sindikatas“ per karantiną koncertų neturėjo, tačiau G.Liaudanskas-Svaras buvo labai užsiėmęs – laiką leido ne užsidaręs ir žiūrėdamas tik savęs, bet ištiesdamas pagalbos ranką kitiems.
Iš pradžių kartu su Šaulių sąjungos nariais vežiojo maistą vienišiems ar ligos sukaustytiems žmonėms, o per antrąją karantino bangą padėjo ir medikams.
Kalbėdamas apie savo apsisprendimą dalyvauti svarbiausiuose šalies įvykiuose LNK laidoje „Bus visko“ G.Liaudanskas-Svaras sakė: „Nenoriu skaityti knygose, laikraščiuose, internete ar atsiliepimuose kitų žmonių minčių apie tą metą, kai aš gyvenu. Aš noriu pats pasakoti.
Ir jeigu istorija vyksta mano gyvenamuoju metu, aš turiu joje dalyvauti, nes man tai svarbu kaip žmogui, kaip piliečiui. Kalbant apie pandemiją, man gyvenimas leido matyti tamsiąją Mėnulio pusę iš arčiausiai, kaip įmanoma.“
Vyras buvo atviras – darbas ligoninėje pakeičia ne tik mąstymą, bet ir dar labiau išryškina atsainų žmonių požiūrį, būdingą lietuviams. Anot Gabrieliaus, buvo be galo skaudu matyti, kaip žmonės net neįsivaizduoja, kas vyksta už ligoninės durų, todėl patys save atiduoda mirčiai į rankas.
„Kalbu apie tą krizinį laikotarpį – gruodžio pabaigą, sausio pradžią. Važiuoju namo po pamainos, kuri truko 4 valandas. Per tą laiką 8 žmones įdėjau į maišą. Matau prekybos centrą, prie kurio stovi tūkstančiai automobilių.
Žiūriu į juos ir žinau, kad po kokių penkių dienų iš šito pirkėjų būrio aš ką nors irgi dėsiu į maišą. Ir kodėl jiems tai nesvarbu? Aš nesuprantu“, – stebėjosi Svaras.
Tokie vaizdai vyrą šokiravo ir dėl to, kad matė, ką koronaviruso pandemijos metu išties išgyveno medikai: „Be abejo, apie tai pasakyta milijardai žodžių: tai jų darbas, jie už tai gauna algą. Taip, tai tiesa.
Bet kai matai, kiek jėgų jie įdeda, kaip į tą darbą žiūri, supranti, jog tai jų pašaukimas. Nemačiau nė karto, kad medicinos personalas, nors ir pervargęs, neatkreiptų dėmesio į ligonį, nusisuktų nuo prašančiojo.“
Svaras iš arti matė ligonius ir padėjo jiems išgyventi skaudžiausias ligos akimirkas. Per visą karantiną jį labiausiai erzino skiepus neigiantys žmonės.
„Jeigu tu XXI a. manai, kad Žemė plokščia, nežinau, kas tau negerai: ar nebaigei mokyklos, ar turi mąstymo problemų, ar netiki mokslu kaip faktu.
Juk žmonija ir eina į priekį remdamasi mokslu. Mes neturime kito ginklo kovoti su liga, išskyrus skiepus. Jo tiesiog nėra.
Nežinau, kiek kartų mačiau ašaras ligonių ir jų artimųjų akyse: „Oi, negalėjau nė pamanyti, kuo tai baigsis!“
Visos gruodžio, sausio istorijos buvo susijusios su šeimos susibūrimais: Kalėdos, Naujieji metai, gimtadieniai. Atvažiavome pasveikinti, o dabar užkasite!
Taigi pasveikinote ir padovanojote blogiausią dovaną, kokią galėjote padovanoti savo artimam žmogui.
Aš užjaučiu, bet tai dar kartą man įrodė, kad reikia mokytis iš svetimų klaidų, o ne iš savų“, – karščiuodamasis kalbėjo ligoninėje dirbęs savanoris.
Šiek tiek atslūgus koronaviruso įtampai Lietuvoje, Gabrielius išsirengė į šeštus metus vykstančią tradicinę kelionę – Nacionalinę ekspediciją, kuri šiais metais buvo tarsi finišo tiesioji.
Mat dėl koronaviruso 2020-aisiais teko stabdyti išvyką ir tik pasikeitus situacijai beveik po metų vėl grįžti. Svaras ir komanda leidosi į nuotykius tuo metu, kai temperatūra nė nepriminė tos, kuriai esant norėtųsi sėsti į atvirą laivą.
„Tai nei turistinė, nei pramoginė, o labiau darbo ekspedicija: miegi mažai – penkias šešias valandas, vilki vadinamąsias šturmuotes, apsaugančias nuo vandens ir šalto vėjo, – kai kuriais momentais temperatūra svyravo apie nulį“, – ekspedicijoje laukusius išbandymus apibūdino vienas jo narių.
Tokiose kelionėse neįmanoma išvengti gamtos išdaigų, kurios dažniausiai tampa ryškiausiu išvykos prisiminimu. Svaras pasakojo apie pojūčius, kai, prasidėjus baisiai audrai, suvokė: jeigu gamta nuspręs tave pasiglemžti, per vieną akimirką šis planas bus įgyvendintas.
„Lietuvoje esame įpratę prie vieno, antro žaibo, o ten be perstojo plakė koks penkiasdešimt. O visa pakrantė nustatyta vėjo jėgainėmis, į kurių žaibolaidžius šaudo žaibai.
Mes palaukiame dviejų kilometrų pločio upe ir prisimenu, kad nuo vaikystės man aiškino, jog žaibuojant negalima būti po aukščiausiu objektu toje vietovėje.
O čia šalia – laivo stiebas, ir dar pakaustytas metalu. Ir suvoki: prieš gamtą tu bejėgis. Jeigu gamtai šaus mintis nuplakti tave žaibu, taip ir įvyks, nieko nepadarysi“, – savo bejėgiškumą gamtos akivaizdoje suvokė vyras.
Baimė, patirta žaibų nutviekstame laive, Svarui priminė skrydžio baimę, kurią ir pats jautęs.
Tačiau prieš penkiolika metų laukdamas lėktuvo susipažino su žmogumi, kuris viską pakeitė paklausęs: „Ar bijai skristi?“ Svarui atsakius, kad taip, vyras tarė: „Kai aš skrendu, savo pasą atiduodu Dievui.“
„Nežinau, kodėl, bet po šių žodžių pradėjau nebebijoti dalykų, kurie nuo manęs nepriklauso, ir suvokti, kad mūsų sprendimus ir vidinę būseną valdo ne kas kita, o mūsų protas“, – prisipažino G.Liaudanskas.
Jis prisiminė istoriją, kai tinkamai sudėliotos mintys padėjo įgyvendinti kūnui nepakeliamą užduotį.
„Visi mano matyti stiprūs žmonės, visi stebuklai remdavosi ne supergaliomis – viskas priklausydavo nuo to, ką nuspręsdavo galva. Jeigu yra beprotiškai sunku, kūnas tavęs neišveš – išveža galva.
Man yra tekę dalyvauti tikrai sunkiuose žygiuose, susijusiuose su karyba. Ateina momentas, kai kojos taip suakmenėja, kad pailsėjus atsistoti ir užsidėti kuprinę tampa iššūkiu. Tuomet nuėjau 74 kilometrus, liko vienas ir pajutau, kad nebegaliu žengti nė žingsnio.
Mane išgelbėjo išmonė: įsivaizdavau, kad esu titanas, o mano galvoje yra valdymo pultas, prie kurio sėdi mano vaikai ir junginėja kojas valdančius svertus. Man nieko nebereikia galvoti – jie daro visą darbą.
Taip nužingsniavau iki finišo“, – vieną savo gyvenimo epizodų prisiminė Lietuvos šaulių sąjungos narys G.Liaudanskas.
Svaras – dviejų vaikų tėvas, šeimos vyras, kuriam rūpi ne tik karinės pratybos, savanorystė, kiti visuomeniniai reikalai. Paklaustas, kaip atrodo jų šeimos atostogos, vyras sakė džiaugiąsis, kad jo šeima ir aplinkiniai žmonės tokie patys kaip jis.
„Esu kartą atostogavęs Turkijoje, apsistojęs viešbutyje, kuriame viskas įskaičiuota. Na, atostogos kaip atostogos. Bet aš linkęs rinktis kitaip: turi būti aktyvu. Man turi dilgsėti, aš turiu braižytis, kad jausčiausi gyvas.
Patogumas mane žudo. Kartais juo pasinaudoju, bet tik tas, kuris sugebės pernakvoti miške ant šaknų, galės išsimiegoti ir karališkuose pataluose.
Man patinka miegoti miške miegmaišyje, žiūrėti į dangų ir jausti, kad truputį vėsu. Vėliau – gerokai vėsiau. Nemėgstu žiūrėti į laikrodį ir laukti, kada patekės saulė, nes baisiai šalta.
Tuo metu aš kenčiu. Bet žinau, kad rytoj nuspręsiu tai pakartoti, nes tada esu gyvas“, – savo pasirinkimą aiškino Gabrielius.
Svaro manymu, žmonės turėtų liautis ieškoti komforto ir dažniau leistis į nuotykius, nebijoti nepatogių situacijų ir į jas žiūrėti kaip į galimybę, nes tik tada pamatome tikrąjį grožį ir tampame artimesni.
Žygiai, ekspedicijos ir laikas, praleistas gamtoje, užaugino ir naują Svaro svajonę – gyventi name ant vandens. Per Nacionalinę ekspediciją Serbijoje, Vengrijoje jis matė kaimų, pastatytų ant pontonų.
Tie namai vasariniai, pramoginiai – smagu pasimaudyti, pasikaitinti saulėje, su draugais pagerti kavutės.
G.Liaudanskas norėtų tokio, tik kad jame būtų galima gyventi ir žiemą: „Noriu gyventi upėje. Noriu pats spręsti, kur šiąnakt miegosiu – prie Gedimino kalno, prie Seimo, Lazdynų pabaigoje, o gal kur nors link Nemenčinės. O gal imsiu ir su visu namu nuplauksiu pas bičiulį, kuris turi sodybą prie Neries.
Atvyksiu į svečius, bet miegosiu savo lovoje.“
Atlikėjas ne tik mėgsta gyventi tikrą gyvenimą ir priimti visus jo iššūkius, bet ir yra ne iš tų, kurie skundžiasi. Nėra koncertų – ką padarysi.
Atėjus pandemijai jis dar labiau kibo į kitus savo darbus: muziejų primenančios dirbtuvėse gamina įvairius dirbinius, pavyzdžiui, ginklų dėklus, piešia ant drabužių.
„Jau daug metų gaminu rankdarbius, nes man tai įdomu. Užsidirbti iš rankdarbių buvo mano planas B. Bet šiuo metu tai yra planas A.
Visa, ką dedu ant stalo ir kaip įvykdau įsipareigojimus valstybei, – iš rankdarbių. Juos galima pamatyti internete“, – dar neatradusius jo rankdarbių savo muzikinės kūrybos gerbėjus intrigavo Svaras.
Parengė Eleonora Bačytė
