Apie Šašlyko pravardę turėjusį genialų plėšiką, išgyvenusį vos 41 metus, jau seniai statomos pjesės, kuriami dokumentiniai filmai.
O šiemet ekranuose pasirodė didelio populiarumo Lenkijoje sulaukęs vaidybinis filmas „Najmro. Myli, vagia, gerbia“ („Najmro. Kocha, kradnie, szanuje“), kurį režisavo Mateuszas Rakowiczius.
Juostoje legendinį vagį įkūnijo talentingas lenkų aktorius Dawidas Ogrodnikas (35 m.).
Buvęs aukštas sovietinės milicijos pareigūnas Jaroslawas Kosciuszka Z.Najmrodzkio populiarumą aiškino tuo, kad jog jis tautiečių akyse buvo tapęs savotišku kovotoju su nekenčiama santvarka, laisvės simboliu. Mat plėšė parduotuves „Pevex“, kuriose buvo galima atsiskaityti vien užsienio valiutą.
Tuo metu, kai visa šalis kentė nepriteklių, o paprastų parduotuvių lentynos buvo tuščios, valdantysis elitas puikavosi, pirkdamas deficitines prekes „Pevex“.
Z.Najmrodzkio gauja ištuštino septyniasdešimt tokių parduotuvių. Tai siutino valdžią ir džiugino paprastus žmones.
Z.Najmrodzkis buvo labiausiai gaudomas nusikaltėlis Lenkijoje, o spauda mirgėjo pranešimais apie vis naujus jo apiplėšimus ir pabėgimus iš areštinių.
Z.Najmrodzkis per apiplėšimus nenaudojo jėgos, nieko nebuvo sužeidęs, nevogdavo iš neturtingųjų ir sugebėjo net 29 kartus pabėgti iš policijos areštinės. Būtent tai jį darė populiarų.
Sovietinė valdžia, stengdamasi kovoti su Z.Najmrodzkio populiarumu, jį visaip juodino ir net bandė supriešinti su kitais nusikaltėliais. Buvo tvirtinama, kad tai vos pradinę mokyklą baigęs ir rašyti nemokantis nepraustaburnis šveplius.
Iš tiesų Z.Najmrodzkis buvo baigęs aštuonias klases. Tiesa, jis lankė tik pradinę mokyklą, o vėliau mokėsi namuose individualiai. Taip nusprendė berniuko motina, norėjusi apginti jį nuo patyčių dėl šveplavimo.
Švepluoti berniukas pradėjo po nelaimės tvenkinyje. Jam maudantis kažkas pakėlė užtvankos dangtį ir vandens lygis staiga pakilo. Gerai plaukti nemokėjęs vaikas vos nenuskendo, o po patirto išgąsčio ėmė mikčioti.
Z.Najmrodzkis technikume įgijo automechaniko specialybę ir ėmė dirbti mašinų remonto dirbtuvėse. Jis svajojo tapti automobilių lenktynininku.
Kai vaikinas buvo pašauktas į kariuomenę, vadai pastebėjo puikias jo fizines savybes.
Z.Najmrodzkis atstovavo savo daliniui bėgimo ir granatos metimo varžybose, o jo pasiekimai sudomino specialaus koviznio būrio vadus. Pasiūlymą tapti profesionaliu kariu Z.Najmrodzkis vis dėlto atmetė.
Viskas aukštyn kojomis apsivertė grįžus iš kariuomenės, kai vienuose kaimo šokiuose girtas Z.Najmrodzkis sumušė jam į atlapus kibusį civiliniais rūbais vilkintį milicininką.
Vaikinas buvo nuteistas kalėti pusantrų metų, tačiau po kelių savaičių pervežant kalinius traukiniu pabėgo.
Patartas vieno bičiulio iš gimtojo Glivicių miesto vaikinas persikraustė į Gdanską, kad prisijungtų prie grupės žmonių, perpardavinėjusių vakarietiškais džinsais. Sovietų laikais tokia veikla buvo laikoma nusikalstama.
Jūreiviai didelius kiekius atgabentų džinsų išveždavo į kitus miestus. Z.Najmrodzkio užduotis buvo automobiliu pralėkti pernelyg dideliu greičiu, kad pareigūnai imtų vytis jį ir paliktų ramybėje įtartiną krovinį gabenančius žmones.
Kartą Z.Najmrodzkis kartu su kitais spekuliantais apiplėšė „Pevex“ parduotuvę. Operacijos sėkmė įkvėpė jį grįžti į Glivices ir suburti savo gaują tokiems plėšimams.
Gauja sugalvojo valiutines parduotuves plėšti originaliu būdu.
Kadangi tuo metu signalizacijos parduotuvėse nebūdavo, Z.Najmrodzkis išpjaudavo vitrinos lange skylę. Kai vagys per skylę sulįsdavo į vidų, ją uždengdavo plakatu. Atsitiktiniai nakties praeiviai ar pravažiuojantys milicininkai skylės nepamatydavo.
Galų gale milicijos sučiuptas Z.Najmrodzkis sugebėjo pabėgti iš Glivicių areštinės, nes jo pagalbininkai perpjovė lango grotas ir nuleido ant žemės virvę. Gatvėje su mašina pabėgėlio laukė bendrai.
Z.Najmrodzkis kartu su motina po to bandė sprukti į Vakarus, bet Čekijoje buvo sučiupti. Iš areštinės Lenkijoje vaikinui vėl pavyko pasprukti, o laisvėje jis subūrė naują gaują ir ėmė vogti automobilius.
Gauja vogdavo tik naujausius ir brangiausius užsienietiškų ir Lenkijoje gaminamų „Polonez“ automobilių modelius.
Vėliau juos savo bendrų slaptose dirbtuvėse perdarydavo ir parduodavo.
Per trejus metus gauja pavogė daugiau nei 100 naujausio modelio „Polonez“. Mašinas parduodavo su visais reikalingais dokumentais ir antspaudais, kuriuos pavogdavo iš policijos.
Didžiausiu sovietinės valdžios bei milicijos priešu Z.Najmrodzkis tapo po to, kai sugebėjo pabėgti iš areštinės Varšuvoje.
Sulaikytąjį į tardymą vedė vos vienas milicininkas. Z.Najmrodzkis jį apsvaigino vienu smūgiu, po to atsirakino antrankius milicininko turimais raktais, apsirengė jo uniforma ir ramiai išėjo, sveikindamasis bei pokštaudamas su kitais milicininkais.
Vėliau Z.Najmrodzkis sugebėjo iš ligoninės operacinės išsivesti savo bičiulį, kuris girtas sukėlė avariją ir patyrė rimtų sužeidimų. Pareigūnai planavo netrukus jį areštuoti, mat jis irgi buvo seniai ieškomas.
Po metų vėl areštuotas Z.Najmrodzkis surengė dar didesnį ažiotažą sukėlusį pabėgimą iš Glivicių kalėjimo. Jo motinos nusamdyti angliakasiai iškasė požeminį tunelį, kuris prasidėjo šalia esančios mokyklos rūsyje ir baigėsi kalėjimo kieme.
Į kiemą pasivaikščioti išvestas Z.Najmrodzkis numatytoje vietoje pašoko į viršų ir tiesiog prasmego į tunelį, kurio gale jo laukė motociklininkas.
Z.Najmrodzkio kameroje po pagalve buvo rastas atsisveikinimo raštelis, adresuotas kalėjimo viršininkui.
Iš viso už vagystes Z.Najmrodzkis buvo nuteistas kalėti dvidešimt metų, o už pabėgimus – papildomus septynerius metus. Legendinį vagį nuo ilgos nelaisvės išgelbėjo tai, kad Lenkijoje pasibaigė komunizmo era.
Z.Najmrodzkis prezidento Lecho Walęsos dekretu buvo paleistas iš kalėjimo, šiam pažadėjus nebenusikalsti. Z.Najmrodzkis iš tikrųjų savo bičiuliams buvo pareiškęs, kad sovietmečiu vogė, nes nekentė tos sistemos, o laisvoje Lenkijoje ketina veisti žuvis ir įkurti savo restoraną.
Šių planų Z.Najmrodzkis nespėjo įgyvendinti, nes netrukus užsimušė vairuodamas kolegų vogtą „Mercedes“. Avarijoje žuvo ir du paaugliai, bičiulio sūnūs, kuriems rugsėjo 1-osios proga Z.Najmrodzkis nusprendė pademonstruoti, kaip važiuoja lenktynininkai.
Legendiniam vagiui išsisukti dažnai padėdavo tai, kad jis naudodavosi padirbtais pasais. Dėl to milicininkai manydavo, kad sulaikė greitį viršijusį ar muštynes restorane sukėlusį smulkų chuliganą.
Spėjama, kad Z.Najmrodzkiui dažnai talkindavo ir papirkti pareigūnai. Kalbama, kad vienas jų buvo aukštas milicijos vadas Varšuvoje.
Z.Najmrodzkis buvo tapęs turtingu žmogumi, jis nupirko vilą savo motinai, pirmajai ir antrajai savo žmonoms. Beje, antrąja legendinio vagies žmona buvo tapusi jauna studentė.
Per kratą Z.Najmrodzkio motinos namuose milicininkai sode aptiko daugybę užkastų stiklainių su pinigais bei brangenybėmis. Spėjama, kad jų dar daugiau buvo užkasta kitoje slėptuvėje, kurios teisėsaugininkams taip ir nepavyko rasti.
Vagių karalius garsėjo ir daugybe romanų su moterimis, jas dosniai apipildavo dovanomis.
Vakarus Z.Najmrodzkis mėgo leisti restoranuose, kur atsiliepimų knygose dažnai įžūliai pasirašydavo tikruoju vardu.
Z.Najmrodzkis mėgo rengtis brangiais kostiumais, ant kaklo nešiodavo auksinę grandinėlę, o ant rankos – auksinį laikrodį. Gatvėje išmaldos prašančius vargšus vagių karalius visada dosniai apdalindavo pinigais.
Kalėjime 1990 metais Z.Najmrodzkis parašė eilėraščių rinkinį „Tiesos atspalviai“. Kritikai eilėraščius vadino grafomaniškais, tačiau rinkinys buvo parduotas septynių tūkstančių egzempliorių tiražu.
