Rudenį prasidėsiančiame LRT televizijos sezone G.Griniūtė ves laidas „Pakeliui su klasika“ ir naują laidą apie muzikos interpretacijos meną, o radijuje trečią sezoną tęs autorinę laidą „Mūza ant peties“.
Ją taip pat bus galima išvysti ir kanale „LRT plius“ vedančią kultūros žinių laidą „Kultūros diena“.
Profesionali pianistė, kaip žuvis nardanti meno vandenyse, domisi įvairiais dalykais, tarp jų – ir Lietuvos istorija.
Tad nenuostabu, kad Gerūta ir praėjusiais metais, ir šįmet susiruošė į Nacionalinę ekspediciją, kuri ieško Lietuvos šaknų ir pėdsakų plačiojoje Europoje.
– Neseniai grįžote iš Nacionalinės ekspedicijos, kurios maršrutas driekėsi palei Reino upę.
Kaip potvynis pakoregavo kelionės planus?
– Šios vasaros kelionėje patekome į akistatą su stichija: nesibaigiančios liūtys, potvynis, nusinešęs daugiau kaip šimtą gyvybių, užlieti miestai.
Kadangi situacija buvo rimta, negavome leidimo plaukti Reinu. Ir nors upė yra pagrindinė mūsų kelionės žemėlapio arterija, vis dėlto vietos, kuriose planavome apsilankyti, buvo pasiektos sausuma.
Nacionalinės ekspedicijos planas galiausiai buvo įgyvendintas.
Kai kurie ekspedicijos nariai planuoja sugrįžti prie Reino rudenį ir vis tiek plaukti upe laivu „Vytautas Didysis“.
– Kuo jums įsimintina buvo pastaroji kelionė?
– Keliaujant kartu su Nacionalinės ekspedicijos komanda įspūdžių, naujų patirčių ir žinių pasisėmiu ne vieniems metams. Informacijos kelionės metu būna tiek daug ir tokios įvairios, kad tam tikrus kelionės momentus vėliau atskleidžia ar primena žiūrimos ekspedicijos serijos televizoriaus ekrane.
Pastaroji kelionė padovanojo gražią pažintį su menotyrininke, Bažnytinio paveldo muziejaus direktore Sigita Maslauskaite-Mažyliene, keliavusia kartu.
Nors ją esu kalbinusi eteryje, kelionėje Sigitą teko pažinti iš arčiau.
Tai – nepaprastai šviesus žmogus visomis prasmėmis: puiki savo srities specialistė, gebanti sudominti, šauni bendražygė, puikų humoro jausmą turinti asmenybė.
Taip pat norisi prisiminti šių metų Nacionalinės ekspedicijos temą: Lietuva Europoje ir Europa Lietuvoje. Smagu, kad keliaudami ne tik regime Lietuvą Europoje per šimtmečių istorijos prizmę, bet ir sutinkame Lietuvos kultūros atstovų, medikų, mokytojų, šiandien dirbančių ir labai aukštai vertinamų Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Lichtenšteine.
Ką jau kalbėti apie apsilankymus istorinėse vietose, kuriose gyveno ir kūrė pasaulinio ryškumo rašytojai, mokslininkai ar kompozitoriai, galimybę paskambinti jų instrumentais – pastarojoje kelionėje gavau progą prisiliesti prie Johanneso Brahmso, Alberto Schweitzerio pianinų. Arba pakilti į Versalio rūmų Operos teatro karalių ložę ir pamėginti įsivaizduoti, kaip išskirtinai tuomet skambėjo ir atrodė barokinės operos ir baletai. Tokie įspūdžiai lieka visam gyvenimui.
– Praėjusią vasarą taip pat leidotės į žygį su Nacionalinės ekspedicijos nariais Dunojaus upe ir televizijos žiūrovus nustebinote muzikiniu pasirodymu.
Laive sėdote prie fortepijono ir užgrojote Wolfgango Amadeaus Mozarto Sonatos Nr. 11 A-dur trečią dalį „Turkų maršas“. Kodėl pasirinkote skambinti šį kūrinį?
– Į keliones Dunojumi ir Reinu ėmėme pianiną. Kaip žiūrovams teko matyti, juo skambinau ne kartą Nacionalinės ekspedicijos stovykloje, laive, parkuose – erdvėse, kuriose paprastai pianiną matome ir girdime gana retai.
W.A.Mozarto Sonatos III dalis „Rondo alla Turca“, paprasčiau vadinama „Turkų maršu“, suskambo prieplaukoje išlydint istorikų grupę į Serbijoje esančią Golubaco pilį, kurioje buvo sustabdytas turkų veržimasis į Europą.
Kodėl laivui išplaukiant suskambo būtent šis kūrinys?
Pirmiausia dėl to, kad plaukdami Dunojumi lankėmės Vokietijos ir Austrijos miestuose, kuriuose kūrė didieji klasikinės muzikos meistrai.
Osmanų imperija ne vieną šimtmetį puldinėjo Europos gyventojus.
Natūralu, kad europiečiams tuo metu nepažįstami kitos kultūros ženklai, tokie kaip visai kitaip skambantys Osmanų imperijos kariniai orkestrai, darė įspūdį.
Gyvendamas Vienoje W.A.Mozartas girdėjo šiuos orkestrus, jų ritmus, harmonijas, todėl perteikė savo įspūdį per muziką.
Visais laikais kultūros susiliedavo, viena kitai darydavo įtaką. Tokia istorinė detalė labai tiko mūsų Nacionalinės ekspedicijos pasakojime.
– Esate ne tik žurnalistė, bet ir profesionali pianistė. Ar dažnai prisėdate prie fortepijono?
– Norėčiau turėti daugiau laiko skambinti fortepijonu, tačiau būna ištisų savaičių, kai neprisėdu prie instrumento.
Šiandien dirbu žurnaliste, laidų vedėja, kasdien tenka daug ruoštis pokalbiams, vykti pas pašnekovus, juos kalbinti, montuoti medžiagą, dirbti tiesioginiame eteryje. Tačiau džiugu, kad dirbu kultūros srityje, nes taip dalyvauju ir muzikiniame gyvenime.
O turėdama laisvesnį vakarą ar rytą, žinoma, sėdu prie instrumento ir skambinu. Nieko nėra labiau įkvepiančio už galimybę pabūti muzikoje pačia tikriausia forma.
– Kodėl pirmenybę teikiate žurnalistiniam darbui?
– Nuo vaikystės domiuosi daugeliu dalykų, traukė patys įvairiausi mokslai: lietuvių kalba, literatūra, istorija, filosofija, užsienio kalbos, matematika, fizika.
Tačiau visuomet lygiagrečia vaga tekėjo muzika, be kurios negalėjau įsivaizduoti gyvenimo.
Vis dėlto siekiant muziko profesionalo karjeros svarbu kryptingai eiti šiuo keliu, pernelyg nesidairyti į šalis, tam reikia pasiaukojimo.
Ne veltui pianistai profesionalai praleidžia po penkias, šešias ar daugiau valandų prie instrumento – tai kasdienis darbas siekiant palaikyti techninę formą, plėsti repertuarą, gludinti interpretacijas.
Gal kiek iš tolo, bet galima sugretinti atlikėjo profesionalo ir sportininko profesionalo karjeras: nesitreniruojant kasdien varžybas ar profesionalią sceną galima pamiršti.
Bėda ta, kad man visuomet buvo įdomu daug aplinkoje vykstančių reiškinių, negalėjau būti šimtu procentų tik muzikoje.
Studijuodama Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje kartą perskaičiau klausimą, ar vienas smuikininkas gali įsivaizduoti gyvenimą be muzikinių pasirodymų scenoje.
Paklausiau savęs to paties ir supratau, kad galiu, jei tik turėsiu galimybę klausytis muzikos. Taip atėjo supratimas, kad muzikos iš manęs niekas neatims, net jei pasuksiu tuo keliu, apie kurį retkarčiais pagalvodavau.
Be to, pasirinkusi žurnalistiką galėsiu sekti kultūros pasaulio reiškinius, turėsiu galimybę pasakoti apie aukščiausio lygio muzikos pasaulio asmenybes.
Tad po bakalauro studijų Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje įstojau į Vilniaus universiteto žurnalistikos magistro studijų programą.
– Ar nebuvo gaila atsisveikinti su pianistės karjera, kurios siekėte nuo pat vaikystės? Juk esate baigusi ir M.K.Čiurlionio menų mokyklą.
– Muzika duoda labai labai daug. Vien dėl to negaila laiko, skirto muzikos mokslams. Tai, kad nesu koncertuojanti pianistė, nė kiek neliūdina. Ko gero, nesu tam sukurta. (Šypsosi.)
Mėgaujuosi muzika, atliekama kitų, o skambinti fortepijonu taip pat galiu radusi laisvą minutę.
Visa ko esmė čia, sakyčiau, yra pati muzika. Ja mėgautis, stebėtis, ją analizuoti galima ne tik pačiai žengiant į sceną. Nors gyvenime vis pasitaiko progų atlikti kūrinius tiek draugams, tiek platesnei auditorijai.
– Muzikinis išsilavinimas jums pasitarnavo žurnalistiniame darbe – televizijoje ir radijuje vedate kultūros laidas. Ar kurdama šias laidas nejuntate adrenalino, kurio įprastai suteikia reporterio darbas, stygiaus?
– Adrenalino stygiaus savo darbe tikrai nepasigendu.
Priešingai, manau, būtent dėl galimybės to adrenalino gauti ir esu čia. Dirbantieji tiesioginiame radijo ar televizijos eteryje puikiai žino, kas tai yra.
Tiesą sakant, darbas eteryje artimas muzikos atlikimui scenoje, nes tai, ką darai, ką kalbi, turi puikiai atlikti iš pirmo karto – čia ir dabar.
Be to, pasiruošimas eteriui, darbo tempas, reportažų rengimas – visa tai mano kasdienio darbo dalis, todėl adrenalino mano kraujyje visuomet nemažai.
– Kaip pailsite nuo darbo? Kokių turite pomėgių?
– Laisvo nuo darbų laiko lieka nedaug, bet kai jo yra, mėgstu lankytis koncertuose, spektakliuose, parodose.
Namuose mėgstu laiką leisti skambindama pianinu, skaitydama knygas.
Kelionės – tai dar viena galimybė pailsėti nuo kasdienių rūpesčių ir pasinerti į naujų vietų, garsų ir skonių pažinimą. Su draugu esame keliavę įvairiomis kryptimis motociklu, toks keliavimas suteikia daug prieskonių.
Šiemet po aktyvių darbų, po Nacionalinės ekspedicijos septintojo sezono filmavimų panorau tiesiog stabtelėti ir pabūti Lietuvos gamtoje, pasimėgauti tyla, ežerais ir patyrinėti žvaigždynus naktiniame danguje.
