Britų aktorius R.Everettas jau buvo pelnęs tarptautinį pripažinimą, kai prabilo apie savo netradicinę lytinę orientaciją.
Tai turėjo lemiamos įtakos jo karjerai – režisieriai dažniausiai manydavo, kad tokiam aktoriui netinka vaidinti tradicinės lytinės orientacijos vyrų.
Vis dėlto R.Everettas nusifilmavo ir sėkmę pelniusiose juostose.
Komedijoje „Kitas geriausias dalykas“ („The Next Best Thing“) jis vaidino su popmuzikos žvaigžde Madonna (63 m.).
Romantinėje komedijoje „Mano geriausio draugo vestuvės“ („My Best Friend’s Wedding“) R.Everettas įkūnijo Julios Roberts (53 m.) herojės homoseksualų draugą. Už šį vaidmenį britų aktorius 1998-aisiais buvo nominuotas BAFTA apdovanojimui.
Aktorius – kandus šiuolaikinės visuomenės ir visų jos lūžių stebėtojas.
– Kaip vertinate tai, kad dabar vis daugiau aktorių prisipažįsta esantys netradicinės lytinės orientacijos? – paklausė žurnalistai R.Everetto.
– Tai nuostabu! Tiesa, dar ir dabar homoseksualūs aktoriai retai gauna heteroseksualų vaidmenis.
Jeigu heteroseksualus aktorius vaidina homoseksualą, viskas gerai. Tačiau kažkodėl daug kas įsitikinę, kad homoseksualai gali vaidinti tik homoseksualus.
– Jūsų naujausiame filme, psichologiniame trileryje „Ji padarys“ („She Will“), pasakojama apie lyčių kovą. Kokia dabar padėtis?
– Tokie judėjimai kaip #MeToo, „Black Lives Matter“(„Juodaodžių gyvybės svarbios“) ar LGBTQ labai reikalingi.
Bet esama jėgų, kurios šių judėjimų atstovus naudoja kaip taraną visuomenei skaldyti. Kyla pavojus, kad mažumų atstovai bus visiškai izoliuoti.
– Ką manote apie karštas diskusijas dėl lyties keitimo, socialinių lyčių?
– Šiose diskusijose kalbama apie skausmą ir nuodėmę, atleidimą ir kaltę, išpažintį ir bausmę. Taip pat apie blogį.
Visa tai klausantis atrodo, kad esi bažnyčioje. Viduramžių bažnyčioje.
Mes gyvename laikotarpiu, kai perdėtai griežtinami doroviniai reikalavimai. Šiuo sunkiu metu, kai visi tokie jautrūs, geriau būti taikdariu nei karo kurstytoju. Bet visi nori kovoti.
– Kaip tapti taikdariu?
– Mano įnašu taps filmas, kurį kursiu kitais metais. Veiksmas vyks Paryžiuje aštuntajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Rodysime linksmybes su narkotikais, seksu ir kalbėsime apie troškimą pakeisti biologinę lytį.
Tai buvo sudėtingas laikas, kai permainų troškimas tvyrojo ore. Pasakosiu apie tai, ką aš pats patyriau, o ne tai, ką mano žmonės, besistengiantys perrašyti istoriją.
Filmas bus toks, kad galės būti nominuotas „Oskarui“.
– Ar kada nors gailėjotės dėl to, kad prabilote apie savo homoseksualumą?
– Ne, to niekada nesigailėjau. Iš tikrųjų aš nė neturėjau kito pasirinkimo. Gyventi savo gyvenimą ir bandyti ką nors slėpti būtų buvę beprasmiška.
Parengė Ona Kacėnaitė
