Praėjusios laidos metu M. Starkus su pagalba ėmėsi griauti tai, kas buvo būtina. Likusią namo dalį jis ketino pasilikti. Deja, sekmadienio laidos filmavime jis sužinojo, kad net ir ta namo dalis, kurios griauti nebuvo planuojama, nėra tinkama – pasirodo, kad čia nėra pamatų.
Martynas neslėpė, kad tokia žinia šokiruoja.
„Nuo pat pradžių norėjome išsaugoti dalį šio namo, kad išliktų kažkokia dvasia. Tai – tokia moralinė pusė, pasilikti šimtamečio namo dalelę. Bet neišeina – čia būtų tas pats, kaip žaizdą apibintuoti, bet jos negydyti. Atėjus laikui, ji vis tiek imtų pūliuoti. Lygiai taip pat ir su namu“, – sakė jis.
Tačiau blogos žinios tik tuo nesibaigė. Norint griauti ir šią namo dalį, atsirastų papildomų išlaidų, kadangi vėliau viską tektų statyti iš naujo.
„Tai – netikėta diena. Suplanuoti darbai turėjo tęstis ne taip. Viskas turėjo būti ne taip. Bet negali palikti blogų dalykų vien tik dėl to, kad tai – praeitis. Praeitis pūva, jei nespėji jos sutvarkyti. Supranti, kad nėra prasmės saugoti senienas – turi žengti naują žingsnį“, – pripažins Martynas, tačiau kokį sprendimą galiausiai priims?
Šįkart jį sodyboje aplankė ir artimas draugas, keliautojas Vytaras Radzevičius.
„Aš į Dzūkiją atsikrausčiau prieš 10 metų. Jausdavau, kad Marčius manęs nesuprasdavo – visuomet įtariai į mane žiūrėdavo, kodėl aš čia būnu, ką aš čia darau, kodėl išvažiuoju į miško gūdumą, į vienkiemį, ir nenoriu grįžti į Vilnių. Jis niekuomet man nesakė to tiesiai, bet kažkoks nesupratimas tarp eilučių tikrai buvo. Todėl kai parodžiau jam šią sodybą ir sužinojau, kad vos po kelių dienų jis ruošiasi ją įsigyti, man buvo šokas. Aš negalėjau tuo patikėti. Juk jis nesutvertas sodybai – jis yra tikras Viršuliškių ir asfalto vaikas!“ – nuostabos nelėpė Vytaras.
Jis pripažino ir tai, kad ilgai įtarinėjo Martyną, jog sodybą jis nusprendė įsigyti tik dėl karantino – neva atsibodo sėdėti užsidarius namie, savame bute.
„Atvirai pasakius, visuomet dvejojau, kad jis sugebės čia kažką padaryti. Bet kai jis pradėjo, mane nustebino antrąkart. Matau, kad viso to jis ėmėsi labai stipriai – griebė jautį už ragų“, – galiausiai pripažino jis.
Dabar Martynas ėmė suprasti Vytarą ir nebenori grįžti į Vilnių. Tad net ir svečius paminėti švenčių, o tiksliau – savo dukros gimtadienio – kartu su žmona Kotryna kvietė į gamtą. Tačiau tam, kad tai įvyktų, Martynui teko imtis meistravimo.
„Kotryna sugalvojo, kad aš, kaip nagingas meistras – kur gi ne – galiu imti ir pagaminti stalą. Aišku, galiu! Pažadėjau ir tą reikia vykdyti“, – sakė jis, tačiau vėliau juokais pridėjo, kad nėra tokio blogo stalo, kurio nepataisytų gera staltiesė.
