Rusijos valdžios griežtai kontroliuojamame kanale pasirodžiusi su antikariniu plakatu M.Ovsianikova akimirksniu išgarsėjo visame pasaulyje.
„Karui – ne. Sustabdykite karą. Netikėkit propaganda.
Čia jie jums meluoja“, – tokie žodžiai buvo užrašyti plakate, kurį tiesioginės laidos „Vremia“ metu įpuolusi į studiją iškėlė televizijos darbuotoja.
Tuo metu laidos vedėja Jekaterina Andrejeva toliau skaitė propagandinį tekstą.
Netrukus laidos režisieriai perjungė vaizdą ir žiūrovai išvydo reportažą iš vienos ligoninės.
M.Ovsianikovos akcija buvo matoma vos penkias sekundes.
Po skandalo Vokietijos laikraštis „Die Welt“ pranešė įdarbinęs rusų žurnalistę. M.Ovsianikova „dabar yra laisvai samdoma „Die Welt“ korespondentė, be kita ko, rengianti reportažus iš Ukrainos ir Rusijos“, nurodė laikraštis išplatintame pranešime.
Pasak pranešimo, ji rašys laikraščiui ir nuolat prisidės prie jo televizijos naujienų kanalo laidų.
Ši žurnalistė beveik 20 metų dirbo televizijoje „Pervyj kanal“, kurią žiūri milijonai rusų.
Jis populiariausias tarp vyresnio amžiaus kaimo gyventojų.
„Didvyrė“, „Drąsos pavyzdys“ – tokie ir panašūs epitetai iš pradžių skriejo M.Ovsianikovos adresu. Tačiau daugelis sutriko, kai jai buvo skirta vos 30 tūkst. rublių (apie 265 eurų) bauda.
Juk pagal naujus Rusijos įstatymus už antikarinius pareiškimus baudžiama 15 metų kalėjimo.
Vargu ar ką nors įtikins teiginys, kad M.Ovsianikovos buvo pasigailėta dėl to, jog ji turi vienuolikmetę dukrą ir septyniolikos metų sūnų. Vis dėlto kai kurie apžvalgininkai teigia, kad žurnalistės ateityje dar laukia nemažai nemalonumų.
M.Ovsianikova sulaukė Ukrainos prezidento Volodymyro Zelenskio padėkos. Prancūzijos prezidentas Emmanuelis Macronas jai pasiūlė politinį prieglobstį, tačiau žurnalistė pareiškė, kad yra savo šalies patriotė ir todėl jos nepaliks.
– Nejaugi nebijote? – paklausė Vokietijos žurnalistai M.Ovsianikovos.
– Žinoma, bijau ir net labai. Rusijoje gali nutikti bet kas – kad ir automobilio avarija.
Tačiau tai – mano, pilietės, pozicija. Jau peržengiau ribą ir nebėra kelio atgal.
– „Pervyj kanal“ dirbate jau seniai. Kodėl tik dabar nusprendėte padaryti išvadas?
– Mano nepasitenkinimas augo bėgant metams. Rusijoje varžtai buvo priveržiami laipsniškai.
Pirmiausia nebegalėjome taip laisvai, kaip anksčiau, rinkti regionų vadovų.
Vėliau – visi tie įvykiai Ukrainoje 2014-aisiais, Donecko ir Luhansko „liaudies respublikų“ paskelbimas, Aleksejaus Navalno apnuodijimas. Tuo metu valdžia pamažu uždarė nepriklausomą žiniasklaidą. Kai vasario 24-osios rytą išgirdau, kad Vladimiras Putinas pradėjo karą prieš Ukrainą, patyriau didžiulį šoką.
Kiekvienam normaliai mąstančiam žmogui tapo aišku, kad gyventi taip, kaip anksčiau, nebegalima.
– Esate gimusi Odesoje. Gal dėl to ryžotės protestuoti?
– Tai karas prieš brolišką tautą! Tam negali pritarti joks blaiviai mąstantis žmogus.
Mano tėvas – ukrainietis, motina – rusė. Kai buvau vienų metų, iš Odesos išvykome į Rusiją. Ukrainoje turiu giminių – tetą, pusbrolių, bet su jais mažai bendrauju.
Mano protestas pirmiausia buvo pacifistinė akcija. Norėjau parodyti, kad ir rusai – prieš šį karą.
Vakaruose to daugelis nesupranta. Dauguma protingų ir išsilavinusių žmonių čia nepritaria šiam karui.
– Yra manančių, kad jūsų protestas buvo inscenizuotas, pirmiausia siekiant atitraukti Vakarų dėmesį nuo to, kas vyksta Ukrainoje.
– Skaičiau apie tai. Bet aš esu čia, aš – realus asmuo. Tai nėra melagiena, tai nebuvo montažas.
Buvau „Pervyj kanal“ studijoje, televizija patvirtino, kad įvyko incidentas. Protestuoti nusprendžiau savarankiškai.
Suprantu, kad bus įvairių versijų, mane bus siekiama apšmeižti.
– Kaip vyko apklausos?
– Pareigūnai ilgai nenorėjo patikėti, kad aš pati nusprendžiau protestuoti. Jie vis klausinėjo, kaip esu susijusi su Vakarais, kas man padarė įtaką.
O aš juk tik išreiškiau savo pilietinę poziciją. Mane apklausė ir kovos su ekstremizmu skyriaus vadovo pavaduotojas, jam nuolat skambino kažkokie viršininkai.
Turbūt 20 kartų prašiau advokato. Ir vis sulaukdavau atsakymo: „Tuojau galėsite paskambinti.“ Bet negalėjau. Ir su savo šeima negalėjau susisiekti daugiau nei 18 valandų.
– Kaip šeima reagavo į jūsų protesto akciją?
– Jai tai buvo skaudus smūgis. Mano mama vis dar neatsigauna po patirto šoko, ji visiškai sugniuždyta.
Visa tai labai atsiliepia mano paaugliui sūnui, kuris beje, išgyvena jo amžiui būdingą sunkų etapą.
Jis man priekaištavo, kad sugrioviau visų mūsų gyvenimą. Dėl to man labai sunku, atsidūriau tarp dviejų ugnių – manęs nepalaiko šeima, prieš mane nukreipta oficiali viešoji nuomonė.
– Kada nusprendėte imtis veiksmų?
– Dirbu kas antrą savaitę. Iki sekmadienio buvau laisva.
Tą dieną nusipirkau popieriaus ir pieštukų, virtuvėje nupiešiau plakatą ir sukūriau vaizdo įrašą, kurį po protesto akcijos įkėliau į „Facebook“. Su niekuo iš šeimos narių, draugų ar kolegų apie savo planą nekalbėjau.
– Kas įvyko tą pirmadienį studijoje?
– Savo darbą pradėjau kaip visada – stebėjau, kur tiksliai studijoje stovi filmavimo kameros, kaip jos juda, kur galiu atsistoti. Labai bijojau, kad manęs gali neišvysti žiūrovai ir viskas bus veltui.
Į studiją įbėgau pro policininką, kuris visada ten budi. Jis nespėjo sureaguoti. Išvyniotą plakatą jau laikiau rankose ir atsistojau už diktorės.
Paskui greitai grįžau į savo darbo vietą ir ėmiau laukti. Susirinko daug vadovų, visi klausinėjo: „Ar tai tikrai buvote jūs?“ Niekas nenorėjo tuo patikėti.
– Koks buvo jūsų darbas televizijoje „Pervyj kanal“?
– Dirbau užsienio žinių skyriuje. Palaikiau ryšius su tokiomis naujienų agentūromis kaip „Reuters“ ir tokiomis žiniasklaidos tarnybomis kaip „Eurovision“.
Stebėjau vakarietiškas žinias, dariau tyrimus, parinkdavau interviu su užsienio politikais ir ekspertais, rengiau informaciją mūsų laidoms.
– Vadinasi, matėte tokią realybę, kurios nerodė „Pervyj kanal“?
– Savo darbo metu mačiau visą vaizdą. Mačiau ukrainiečių pabėgėlius, kurie dėl karo prarado viską, mačiau sugriautus jų namus, sužeistuosius ir žuvusiuosius.
Mūsų studijos monitoriuose nuolat buvo rodomi užsienio agentūrų įrašai, kurių netransliuodavome savo laidose. Matėme ir mūsų žuvusiuosius.
– Ilgai dirbote propagandinį darbą.
– Darbas tapo sunkia našta. Dauguma žmonių, kurie dirba valstybinėje televizijoje, labai gerai supranta, kas vyksta. Jie per daug gerai žino, kad kai ką daro ne taip. Jie nėra įsitikinę propagandininkai, dažnai – visiškai kitokie. Jie nuolat kovoja su savimi, juos drasko prieštaravimai tarp darbo ir jų moralinių vertybių.
Jie žino, kad „Pervyj kanal“ meluoja, daugelis valstybinių transliuotojų meluoja. Bet kolegos privalo maitinti savo šeimas, jie žino, kad tvyrant dabartiniam politiniam klimatui neras jokio kito darbo.
– Ar gaudavote instrukcijų, kaip dirbti?
– Žinoma, yra Kremliaus gairės – ką galima ir ko negalima sakyti. Televizijos vadovybė nurodymus perduodavo eiliniams darbuotojams.
Puikiai žinojome, kokias formuluotes reikia pridėti prie vienos ar kitos pavardės, kokius ekspertus galima kviesti, o kokių negalima.
Parengė Ona Kacėnaitė
