Venecijoje triumfavusio filmo herojė – su farmacininkais kovojanti fotografė

Priklausomybė nuo nuskausminamųjų vaistų, kurių pagrindą sudaro opioidai, Jungtinėse Valstijose sukėlė jau daugiau kaip 500 tūkstančių mirčių nuo perdozavimo. Šiai temai skirtas režisierės Lauros Poitras (58 m.) dokumentinis filmas „Visas grožis ir kraujo praliejimas“ („All the Beauty and the Bloodshed“), kuris praėjusį savaitgalį laimėjo 79-ojo Venecijos kino festivalio pagrindinį prizą – Auksinį liūtą.

Režisierei L.Poitras Auksinį liūtą pelnė filmas apie fotografę N.Goldin.<br>SIPA/“Scanpix“ nuor. ir kadras iš filmo
Režisierei L.Poitras Auksinį liūtą pelnė filmas apie fotografę N.Goldin.<br>SIPA/“Scanpix“ nuor. ir kadras iš filmo
„Oskaro“ laureatė L.Poitras pelnė Auksinį liūtą – vėl už aktualią kino dokumentiką.<br>SIPA/„Scanpix“ nuor.
„Oskaro“ laureatė L.Poitras pelnė Auksinį liūtą – vėl už aktualią kino dokumentiką.<br>SIPA/„Scanpix“ nuor.
Kadras iš filmo „Visas grožis ir kraujo praliejimas“.
Kadras iš filmo „Visas grožis ir kraujo praliejimas“.
Filmo „Visas grožis ir kraujo praliejimas“ pagrindinė herojė – N.Goldin.
Filmo „Visas grožis ir kraujo praliejimas“ pagrindinė herojė – N.Goldin.
Daugiau nuotraukų (4)

Lrytas.lt

Sep 18, 2022, 5:51 PM

Venecijos kino festivalis yra vienas svarbiausių kino pasaulio įvykių. Jo rengėjams net pandeminių apribojimų sąlygomis pavykdavo suburti daug garsių režisierių ir kino žvaigždžių, tad ką jau kalbėti apie šiuos metus.

Festivalio programoje mirgėjo ambicingi filmai, vienareikšmiškai prognozuoti pretendentus į pagrindinius apdovanojimus buvo sudėtinga, tačiau žiuri su aktore Julianne Moore priešakyje vis dėlto pasirinko ir jos sprendimas tapo sensacija: Auksinis liūtas iš 23 konkurse vertintų filmų įteiktas ne kam nors iš autorinio kino metrų, kaip antai Alejandro Inarritu, Darrenui Aronofsky ar Noah Baumbachui, o dokumentininkei L.Poitras už juostą „Visas grožis ir kraujo praliejimas“.

Dokumentikos žanro atstovui Auksinis liūtas atiteko antrąkart per visą festivalio istoriją – 2013-aisiais tai pavyko tik Gianfranco Rosi ir jo filmui „Šventasis greitkelis“ („Sacro GRA“), pasakojančiam apie gyvenimą prie „Grande Raccordo Anulare“ – Romą supančio žiedinio greitkelio.

Kaip teigia kino apžvalgininkai, galima buvo laukti ir blogesnio varianto, pavyzdžiui, kad Auksinis liūtas atiteks D.Aronofsky „Banginiui“ („The Whale“) arba Floriano Zellerio „Sūnui“ („The Son“). Tačiau abi šios išskirtinai vyriškos, bet sunkiai pakeliamo sentimentalumo dramos nepatraukė feministiškai nusiteikusios žiuri dėmesio.

Festivalio pabaigoje sklido gandai, kad J.Moore proteguoja prancūzų filmą „Saint-Omer“. Tai būtų buvę logiška turint galvoje, kad jį sukūrė iš Senegalo kilusi Alice Diop ir sukūrė pagal „dienotvarkę“ – su dviem juodaodėmis herojėmis, kurių viena atlieka šiuolaikinės Medėjos vaidmenį.

Šis aktualus filmas atsiėmė savo pripažinimo liūto dalį laimėjęs antrąjį pagal rangą žiuri didįjį prizą Sidabrinį liūtą. Be to, jam teko atskiros žiuri teikiamas Luigi De Laurentiis prizas Ateities liūtas už geriausią vaidybinį debiutą (iki tol A.Diop dirbo kaip dokumentininkė).

Tačiau prestižiškiausias prizas Auksinis liūtas – pagrindinis Venecijos festivalyje – atiteko kitam filmui, taip pat sukurtam moters, sėkmingai dirbančios dokumentinio kino baruose.

L.Poitras tarnybos lape – 61 prodiusuotas filmas ir 11 režisuotų, tarp jų „Oskaru“ apdovanotas „Ketvirtasis pilietis“ („Citizenfour“) apie Edwardą Snowdeną ir Nacionalinės saugumo agentūros šnipinėjimo skandalą.

Naujasis filmas skirtas dar vienam personažui iš disidentų ir kovotojų su neteisybe kategorijos – Nan Goldin, žinomai fotografei, kuri savo neįtikėtiną energiją sutelkė į kovą su farmacininkų Sacklerių šeimyna. Ši šeimyna, garsėjanti kaip didžiausių muziejų filantropė, praturtėjo iš to, kad įjunkino vartotojus į oksikontiną („Oxycontin“) – narkotinį vaistą, pražudžiusį pusės milijono amerikiečių gyvybę.

Taigi L.Poitras filmo centre – fotografė N.Goldin, žinoma savo darbais, susijusiais su LGBT subkultūromis, intymių momentų nuotraukomis, AIDS epidemijos JAV devintajame dešimtmetyje ir opioidų krizės, prasidėjusios dešimtojo dešimtmečio pabaigoje, kadrais.

Bene garsiausia N.Goldin nuotraukų kolekcija, išgarsinusi ją 9-ajame dešimtmetyje, – „Baladė apie seksualinę priklausomybę“ („The Ballad of Sexual Dependency“), kurioje tarp Niujorko bohemos atstovų ir marginalų nuotraukų buvo ir jos autoportretų – tiek padarytų sekso su draugu metu, tiek užfiksavusių mėlynes jos paakiuose, kai šis jos vos neužmušė.

N.Goldin pagal gydytojų receptus vartojo skausmą malšinantį opioidinį vaistą oksikontiną (jai skaudėjo riešą) ir ilgainiui į jį įjunko. Moteriai pavyko atsikratyti priklausomybės, o po to ji pradėjo kampaniją prieš farmacininkų Sacklerių šeimyną bei jų kompaniją „Purdue Pharma“, kaltinamą sukėlus opioidinę epidemiją JAV.

Bet iš esmės L.Poitras filmas – tai ne milijardierių klano, pripratinusio Ameriką prie opioidų, slapta istorija, o pasakojimas apie Niujorko pogrindžio kultūros (andergraundo) herojės įdomų ir dramatišką gyvenimą.

Filme „Visas grožis ir kraujo praliejimas“ grupė žmonių, prasibrovusių į Sacklerių flygelį Metropoliteno muziejuje („The Metropolitan Museum of Art“) ir išmėčiusių ten tuščias oksikontino pakuotes, skanduoja: „Sackleriai meluoja – žmonės miršta!“ Šūkautojams vadovauja energinga moteris rudomis garbanomis.

Sackleriai – farmacininkų milijardierių šeima, susikrovusi turtus iš diazepamo (vieno iš psichotropinių vaistų, dažniausiai skiriamo nerimo sutrikimams, miego, psichosomatiniams sutrikimams gydyti) ir padidinusi juos iš oksikontino pardavimo (oksikontinas – nuskausminamasis vaistas, sukeliantis priklausomybę ir, kaip manoma, paskatinęs Amerikoje opioidų krizę).

Kartu jie – filantropai ir meno kolekcininkai, skyrę milijonus dolerių ne vienam garsiam pasaulio muziejui.

Rudaplaukė moteris – N.Goldin, fotografė, bendradarbiaujanti su tais pačiais muziejais, o dabar – ir aktyvistė. Pati išgyvenusi priklausomybę nuo opioidų, ji sutelkė grupę pavadinimu P.A.I.N., kurios pagrindinis tikslas – kovoti su Sackleriais. Dabar N.Goldin dar ir L.Poitras filmo „Visas grožis ir kraujo praliejimas“ herojė.

L.Poitras – aktyvistė ir iš esmės žurnalistė, o ne kino režisierė. Garsiausias jos darbas – jau minėtas „Ketvirtasis pilietis“ apie E.Snowdeno pabėgimą ir išskirtinis interviu su bėgliu. „Visas grožis...“ – gero lygio eilinis dokumentinis HBO filmas.

Kaip mano kino apžvalgininkai, tai, kad J.Moore vadovaujama žiuri nutarė L.Poitras atiduoti Auksinį liūtą, – šimtu procentų politinis gestas. Viena vertus, kas tie festivalių prizai, jei ne politika? Antra vertus, tai nelabai sąžininga kitų konkurso dalyvių atžvilgiu: jei kino festivaliai virs (galutinai pavirs?) ne kūrinių, o „teisingų“ autorių ir visuomeniškai svarbių temų varžytuvėmis, juos stebėti pasidarys visiškai nuobodu.

Vis dėlto N.Goldin, be jokių abejonių, – labai įdomi figūra. Maždaug pusę filmo, ir tai geresnioji pusė, ji pasakoja apie save.

Paauglystės trauma, susijusi su sesers savižudybe ir dar labiau su nežmoniška tėvų reakcija į ją. Aštuntojo dešimtmečio Niujorko gėjų andergraundas. Klubas „Mudd“ (nuo 1978 iki 1983-iųjų Niujorke veikęs andergraudo muzikos ir kontrkultūros naktinis klubas). Davidas Wojnarowiczius (amerikiečių tapytojas, fotografas, rašytojas, filmų kūrėjas, performansų menininkas, dainų autorius ir AIDS aktyvistas). Johnas Watersas (režisierius, rašytojas, aktorius, aštuntojo dešimtmečio pradžioje išgarsėjęs savo transgresyviais – peržengiančiais ribas – filmais). Vagystės prekybos centruose. Uždarbis iš striptizo ir net prostitucijos. Visą šitą lysvę devintajame dešimtmetyje nušienavusi AIDS epidemija. Tapsmas populiaria fotografe – filme parodoma nepaprastai gyvų N.Goldin nuotraukų panorama, lydima muzikos.

Tad koks tas 79-ojo Venecijos kino festivalio Auksinio liūto laimėtojas? Po filmo premjeros vienas kino apžvalgininkų atsiliepė taip: „N.Goldin, marginalų dainės, visus kraštutinumus išbandžiusios savo kailiu, likimas duoda pagrindą kelti daugybę klausimų – nuo sekso darbo ir priklausomybės nuo narkotikų stigmatizavimo iki smurto artimoje aplinkoje. Bet iki išsamesnio pokalbio prieinama tik prabilus apie Sacklerius, nes jie ir yra formalus filmo pretekstas.

Tačiau čia L.Poitras ne itin pribloškia. Tiriamoji žurnalistika lieka „mane sekė įtartinas automobilis“ lygio. Faktus dažnai pakeičia emocijos.

Neišduosime šio filmo paslapties pasakę, jog galiausiai P.A.I.N. pasiekia, kad didžiausi muziejai pakeistų santykius su Sackleriais. Tačiau, atvirai kalbant, mūsų laikais pagąsdinti solidžią instituciją kieno nors abejotina reputacija – ne itin įspūdinga pergalė.“

Pagrindiniai laimėtojai

Auksinis liūtas – „Visas grožis ir kraujo praliejimas“ („All the Beauty and the Bloodshed“), rež. Laura Poitras.

Žiuri didysis prizas – „Saint-Omer“, rež. Alice Diop.

Geriausia režisūra – „Bones and All“, rež. Luca Guadagnino.

Specialusis žiuri prizas – „No Bears“ („Khers nist“), rež. Jafaras Panahi.

Geriausias scenarijus – „Salos vaiduokliai“ („The Banshees of Inisherin“), rež. ir scenarijaus autorius Martinas McDonaghas.

Geriausia moteriško vaidmens atlikėja – Cate Blanchett („Tar“).

Geriausias vyriško vaidmens atlikėjas – Colinas Farrellas („Salos vaiduokliai“).

- Festivalyje nuskambėjo ir Lietuvos vardas. Amerikiečių režisierės KD Davison juosta apie avangardinio kino krikštatėvį Joną Meką „Rojaus fragmentai“ („Fragments of Paradise“) apdovanota „Klasikos“ filmų kategorijoje.

Parengė Matilda Aleksandravičė

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2023 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.