Būdama vos 5-erių, Gabrielė susidomėjo muzika, o fortepijonas tapo jos vaikystės palydovu. Gabrielė daug metų sėkmingai tęsė profesionalios pianistės karjerą, skynė laurus įvairiuose tarptautiniuose konkursuose bei festivaliuose, o kartu su ansambliu „Trio Enescu“ ne tik koncertavo garsiausiose pasaulio koncertų salėse, bet ir leido kompaktines plokšteles.
Laikui bėgant, muzika ją atviliojo į Frankfurtą prie Maino. Spindinčiais stiklo dangoraižiais pasipuošęs, dinamiškas ir įvairių kontrastų kupinas miestas pakeri ne vieną keliautoją. Ne tik Vokietijos, bet ir Europos širdimi tituluojamas didmiestis yra svarbus ekonominis centras – čia įsikūrusios daugiau kaip 400 bankų ir finansinių institucijų būstinės, prekybos centrai, rengiamos didžiausios pasaulyje knygų, muzikos ir įvairių kitų prekių mugės. Galbūt todėl galima išgirsti sakant, kad Frankfurtas prie Maino yra tarsi Europos Manhatanas.
Būtent šiame stebuklingame mieste Gabrielė sutiko ir savo vyrą Oliverį, su kuriuo susilaukė dviejų vaikučių. Pasikeitė ir Gabrielės profesinis kelias – šiandien ją lydi diplomatinė veikla.
Šio sekmadienio TV3 laidoje „Lietuvis pas lietuvį“ svečius – Rūtą ir Rolandą Mačiulius iš Airijos – Gabrielė pakvietė į savo namus. Gabrielės ir Oliverio šeima gyvena gražiame bei jaukiame rajone visai netoli miesto centro.
Šeimininkų namas išsiskiria ne tik šalia jo plevėsuojančiomis Lietuvos bei Ukrainos vėliavomis, bet ir ant namo pritvirtintu ženklu, kuris informuoja, jog čia įsikūręs Lietuvos Respublikos garbės konsulas. Būtent tokia šiuo metu yra pagrindinė Gabrielės veikla. Svečiai netrukus susidomėjo – ką iš tiesų veikia Lietuvos garbės konsulai?
„Garbės konsulų Vokietijoje turime 6. Mūsų pareiga ir atsakomybė – kultūrinių, ekonominių ir politinių saitų skatinimas bei bendradarbiavimo intensyvinimas. O kartais vyksta ir konsulinės misijos – jų metu iš ambasados atvyksta darbuotojai, ir tuomet, 2–3 dienų bėgyje, mes turime aptarnauti Lietuvos Respublikos piliečius, kurie kreipiasi įvairiomis temomis. O tolimesnė veikla, kurią aš pati vykdau, yra kasdieninė, tarpininkavimo su Lietuva“, – pasakojo Gabrielė.
Vėliau, kartu su savo svečiais, Gabrielė keliavo į miesto senamiestį. Čia visi aplankė žymiausius objektus: Šv. Baltramiejaus katedrą, Rotušės aikštę, rotušėje įsikūrusią Imperatoriškąją salę, miesto tarybos plenarinių posėdžių salę ir net asmeninį miesto merės kabinetą, mat merė – gera Gabrielės draugė.
Vokietijoje Rūta ir Rolandas turėjo progą paragauti ir tradicinio vietinio gatvės maisto.
Gabrielė neslėpė, kad per kelis dešimtmečius, praleistus Vokietijoje, ji iš vietinių perėmė ne tik čia ypač vertinamą punktualumą, bet ir valgymo tradicijas. Štai 13 valandos pietūs Heseno žemėje – šventas reikalas, ir jų praleisti nevalia. Kaip ir popietinės kavos su gardžiu pyragu.
Tačiau visgi yra dalykų, kurie lietuvę stebina iki šiol. „Kaimynai Vokietijoje yra vadinami vietiniais policininkais. Jie gali skųstis tiek triukšmingais vaikais, tiek vakarėliais ar gimtadieniais. Organizuojant šventę, turi iš anksto susitarti su kaimynais, kad jie tam nepatogumui būtų nusiteikę morališkai.
Svarbi ir vakaro ramybė – negali ilgiau nei 2 valandas groti fortepijonu, nes kaimynas galėtų įskųsti net ir dėl tokio triukšmo. Net ir paleidus droną, jei sau asmeniškai nori kažką pafilmuoti, pas tave ateis kaimynas ir paklaus, kokia yra to priežastis? Niekada negali žinoti, ar tavo kaimynas yra draugas, ar priešas. Tačiau tai yra jų tradicijos, kurių vengti negalima“, – pastebėjimais dalinosi G. Gylytė-Hein.
