Kanados režisieriaus Danielio Roherio (30 m.) filme pasakojama apie šiuo metu kalinčio A.Navalno politinį iškilimą, jo apnuodijimą nervus paralyžiuojančia medžiaga „Novičiok“ 2020 metais, gydymąsi Vokietijoje, grįžimą į Rusiją, suėmimą, teismą.
Vienas įspūdingiausių filmo epizodų – pasveikęs po apnuodijimo A.Navalnas, apsimetęs Rusijos saugumo tarybos vadovo padėjėju, skambina vienam savo nuodytojų, kuris čia pat atvirai iškloja „operacijos“ detales ir teisinasi, kad ji nepavyko.
Pokalbį girdėjusiems filmavimo grupės nariams prireikė nemažai pastangų, kad iš pasipiktinimo nepradėtų šaukti.
Garsiausius festivalius apkeliavęs 98 minučių trukmės filmas jau susižėrė įspūdingų prizų. Pernai Sandanso festivalyje jis pelnė publikos ir festivalio favorito apdovanojimus.
Šiemet juosta laimėjo Britų kino akademijos (BAFTA) apdovanojimą ir „Oskarą“.
Apie pastarąjį apdovanojimą A.Navalnas sužinojo tada, kai nuotoliniu būdu dalyvavo teismo posėdyje, kuriame buvo nagrinėjamas jo skundas dėl Rusijos kalėjimo prižiūrėtojų.
Los Andžele vykusioje apdovanojimų ceremonijoje dalyvavo A.Navalno žmona Julija, dukra Darija (21 m.) ir sūnus Zacharas (15 m.).
– Kokia mintis šmėkštelėjo, kai išgirdote“, kad „Oskaras“ atitenka filmui „Navalnas“? – žurnalistai paklausė J.Navalnajos.
– Iš pradžių – jokia. Išgirdau filmo pavadinimą, kuris yra ir mano šeimos pavardė. Atsistojau, nes žinojau, jog turiu eiti į sceną. Tai buvome anksčiau aptarę su Aleksejaus bendražygių komanda.
– Ką jums reiškia šis apdovanojimas?
– Labai džiaugiuosi dėl Aleksejaus, jo bendražygių. Apdovanojimas – pelnytas, nes tai labai geras dokumentinis filmas.
Jį mačiau daug kartų ir kiekvieną kartą jis mane džiugina. Kai matau Aleksejų, jaučiuosi taip, lyg su juo kalbėčiau.
– Dalyvavote prabangioje „Oskarų“ teikimo ceremonijoje, o jūsų vyras sėdi kalėjime. Ar tai neatrodo keista?
– Taip, keistas jausmas. Žinoma, nuolat mąstau apie Aleksejų, jis visada yra mano mintyse.
Kita vertus, galimybė dalyvauti „Oskarų“ ceremonijoje gali pasitaikyti tik kartą gyvenime.
Mane supo labai daug žmonių, kuriuos pažįstu tik iš filmų. Jie kalbėjosi su manimi, drąsino ir palaikė.
– Scenoje sakėte, kad jūsų vyras sėdi kalėjime, nes kalbėjo tiesą. Ar per pastaruosius metus jūsų požiūris į Rusiją pasikeitė?
– Per pastarąjį dešimtmetį nedaug. Susituokėme tais metais, kai į valdžią atėjo Vladimiras Putinas.
Kai gimė mūsų duktė Darija, Aleksejus pradėjo politinę veiklą. Visada žinojome, kad V.Putinas yra demokratijos priešas. Dabar Darijai beveik 22-eji, o padėtis šalyje pablogėjo.
– Kai suėmė jūsų vyrą, imta spėlioti, ar jūs nepasuksite į politiką.
– Nemanau, kad šią mintį turiu vertinti rimtai. Jei nori dalyvauti rinkimuose, būti politiku, privalai to tikrai norėti. Būti ne kieno nors pakaitalas, o savarankiškas žmogus.
– Ką turite galvoje?
– Nėra prasmės vadovautis nuostata: mano vyras kalėjime, todėl aš perimu jo veiklą.
O jei aš į kalėjimą pateksiu, tuomet ateis eilė Darijai, o paskui Zacharui? Ne, tikrai neteisinga nuostata.
– Kaip šiuo metu atrodo jūsų kasdienybė?
– Laiškai, laiškai, laiškai. Aleksejui rašau kasdien, net jei ir žinau, kad laiškai bus cenzūruojami. Rašau apie viską – orą, mokyklą ir universitetą, kur mokosi vaikai, knygas, televizijos laidas.
– Kaip reagavo Aleksejus sužinojęs, kad filmas „Navalnas“ laimėjo „Oskarą“?
– Šią žinią Aleksejui pranešė vienas jo advokatų. Jis pasakė: „Tu laimėjai „Oskarą“.“ Aleksejus atsakė: „Laimėjau ne aš, o filmas apie mane.“
– Grįžkime prie jūsų kasdienybės.
– Bandau gyventi normalų gyvenimą. Nuolat bendrauju su Aleksejaus advokatais, esu Antikorupcinio fondo valdybos narė. Ir, be abejonės, rūpinuosi mūsų vaikais.
– Visame pasaulyje susirūpinimą sukėlė pranešimai apie Aleksejaus sveikatos būklę. Jis serga?
– Sveikatos bėdos prasidėjo sausį. Neaišku, ar tai buvo gripas, ar COVID-19.
Griežtojo režimo kalėjimuose testai neatliekami. Liga buvo sunkesnė nei paprastai ir tęsėsi mėnesį ar ilgiau.
Aleksejus negavo medicininės pagalbos, nebuvo gydomas ligoninėje. Į jo kamerą netgi perkėlė ligonį, kad jis jaustųsi dar blogiau.
– Manote, kad jūsų vyro gyvybė yra pavojuje?
– Daugiausia laiko Aleksejus praleidžia vienutėje, neturėdamas galimybės gauti tinkamos sveikatos priežiūros.
Jei esant tokioms sąlygoms yra problemų dėl sveikatos, būklė negerėja, tik blogėja. Rytais skauda rankas, viena tirpsta, skauda nugarą.
– Kada pastarąjį kartą matėte savo vyrą?
– Prieš metus ir mėnesį. Nuo tada du ar tris kartus kalbėjomės telefonu. Pastarąjį kartą – pernai kovą.
Praėjusią vasarą Aleksejus buvo perkeltas į griežtojo režimo koloniją. Ten jis negali naudotis telefonu.
– Kai kurie jūsų vyrą jau lygina su kovotoju prieš apartheidą, pirmuoju demokratiškai išrinktu Pietų Afrikos Respublikos prezidentu Nelsonu Mandela.
– Palyginimas su N.Mandela – milžiniškas Aleksejaus įvertinimas.
