– Ar jums patinka būti tėvu, ar greitai suvokėte, kad esate tėvas?
– Tėvu tapau gana brandaus amžiaus ir tai, kad tai mano vaikai, kad aš tėvas, – tas neapsakomas jausmas iškart atsirado. Vienas mano pažįstamas sakė, kad jis tai suvokė tik tada, kai duktė priėjo ir ištarė: „Tėti!“ Aš – ne, aš – iškart.
– Ar lepinate vaikus?
– Taip, aš nesu griežtas tėvas.
– Ką iš savo auklėjimo perėmėte tapęs tėvu?
– Aš turėjau nuostabius tėvus ir visa, ką patyriau vaikystėje: auklėjimą, dėmesį ir meilę, stengiuosi perduoti vaikams. Ala, žinoma, man labai padeda, nes turi didelę vaikų auklėjimo patirtį – duktė Kristina, anūkai... Pirmiausia tai meilė ir jautrumas, dėmesys tam, kuo vaikas domisi. Reikia laiku pastebėti talentą, nieko neprimesti. Suteikti išsilavinimą – mano manymu, tai svarbiausia.
– Ar bausite savo vaikus už ką nors, jeigu taip – kaip?
– Oi, kol kas vaikų nė karto nebaudžiau ir man tai, žinoma, labai sudėtinga. Jeigu vaikai, sulaukę tokio amžiaus, kai jau suvokia bausmę, padarys ką nors ne taip, pabandysiu, sugretindamas geranorišką požiūrį ir neutralų, parodyti, ką jie padarė blogai.
– Ar vedėtės vaikus į savo koncertą?
– Ne, jiems dar anksti, galbūt po metų. Aš nesu tokios geros nuomonės apie savo koncertą, kad vesčiausi į į jį savo vaikus. (Juokiasi.)
– Ar jūsų vaikai bando dainuoti? Kokios jų mėgstamiausios dainos?
– Neseniai buvome pasivaikščioti: aš, Liza (2,5 m.) ir jos auklė. Ir štai Liza sėdi vežimėlyje, vilkėdama tokią gražią suknelę, ir dainuoja: „Doroga, doroga, ty znaješ tak mnogo o žizni moej neprostoj!“ („Keleli, keleli, tu tiek daug žinai apie mano sudėtingą gyvenimą!“) Matyt, auklė išmokė. O Harikui (2,5 m.) patinka „Oblaka, belogrivyje lošadki“ („Debesys, baltakarčiai arkliukai“), aš ją taip pat dainuodavau. Be to, jis turi tokį instrumentą, ksilofoną, – įvairaus dydžio suderintų plastikinių lentelių rinkinį, beldžiamą lazdelėmis. Jam labai gerai pavyksta, pats parenka melodijas.
– Ar jūs jiems skaitote? Kokie jų mėgstami autoriai? Kokias knygas pats skaitėte vaikystėje?
– Jiems dar trejų metų nėra, kokie autoriai? Mes, žinoma, skaitome pasakas, jie žiūri animacinius filmus. Mokosi. Pavyzdžiui, Harikas, pažiūrėjęs „Na, palauk!“, pradėjo imituoti rūkymą. Įsideda į burną pieštuką ir vaizduoja, kad pučia dūmus. Klausiu: „Hari, ką tu darai?“ Jis sako: „Rūkau!“ Ir Ala žiūri nustebusi. Todėl, kad ji vaikų akivaizdoje niekada nerūko, o aš apskritai nerūkau. Na, štai, politiškai nekorektiškas animacinis filmas.
– Jį dėl to net bandė uždrausti!
– Taip! Beje, kai draudė, buvau prieš, bet kai pamačiau, kaip Harikas pradėjo rūkyti, susimąsčiau... Vaikai retai ką nors žiūri, jiems labiau patinka judrieji žaidimai, jie turi dviračius, kurie važiuoja pasispiriant kojomis. Aš su jais konstruoju konstruktorius. Pats septynerių metų labai mėgau skaityti. Francois Rabelais „Gargantiua ir Pantagriuelį“.
– Ar Filipas Kirkorovas jums nepadeda auklėti vaikų? – Kas? Filipas? Duok Dieve, kad jis savus spėtų prižiūrėti!
Parengė Milda Augulytė
