Lietuvoje gerai žinomas rusų aktorius A.Miagkovas į kino istoriją įėjo dviejų mielų, minkštų (kaip ir tinka pagal pavardę – „miagkij“ lietuviškai reiškia „minkštas“) vyrų, kuriems per trisdešimt, vaidmenimis: Ženios Lukašino filme „Likimo ironija...“ (rež. Eldaras Riazanovas) ir Anatolijaus Novoselcevo „Tarnybiniame romane“ (rež. E.Riazanovas).
Šie žiūrovų numylėtiniai kažkaip užgožia ilgą sąrašą vaidmenų, kuriuos jis sukūrė kine ir teatre.
Be abejo, E.Riazanovas tapo pagrindiniu režisieriumi A.Miagkovo gyvenime – dar suteikė jam galimybę suvaidinti dėl peršalimo balsą praradusį laborantą Chvostovą „Garaže“ ir atkakliai apie pagrindinę heroję sparną rėžiantį Karandyševą „Žiauriame romanse“ („Žestokij romans“).
Tačiau A.Miagkovas galėjo vaidinti bet ką ir bet kur: Baltosios gvardijos pulkininką „Turbinų dienose“, Aliošą „Broliuose Karamazovuose“, Arkadijų Gaidarą „Sidabriniuose trimituose“ („Serebrenyje truby“), mokslininką plagiatorių „Aukščio baimėje“ („Strach vysoty“), tyrėją Tichonovą „Lenktynėse vertikale“ („Gonki po vertikali“).
Jis vaidino Elemo Klimovo, Marleno Chucijevo, Leonido Gaidajaus ir kitų režisierių filmuose.
Cenzoriai uždėjo leteną
Aktorius A.Miagkovas gimė 1938 metais Leningrade (dabar – Sankt Peterburgas). Į aktorystę linko nuo vaikystės, bet šią profesiją pasirinko tik po studijų Leningrado chemijos technologijos institute ir netgi po paskyrimo į Plastinių masių mokslinio tyrimo institutą.
Toks buvo tėvo, Politechnikos instituto profesoriaus, reikalavimas: įgyti „normalią profesiją“.
Bet teatras vis tiek traukė, jis vaidino mėgėjiškuose spektakliuose ir per stebuklą vieną jų pamatė Maskvos akademinio dailės teatro mokyklos-studijos pedagogas. Jis ir pasiūlė ten stoti.
A.Miagkovas nuėjo, lengvai įveikė konkursą, o po kelerių metų tapo Maskvos teatro „Sovremenik“ žvaigžde, pradėjo filmuotis kine.
Tiesa, pirmas filmas – E.Klimovo ironiški „Odontologo nuotykiai“ („Pochoždenija zubnovo vračia“), kuriame A.Miagkovas vaidino odontologą, turintį retą dovaną neskausmingai ištraukti dantis be narkozės, ilgam atsidūrė „ant lentynos“: cenzoriai nutarė, kad komedija parodijuoja sovietinį gyvenimą.
Tarp pirmųjų jo vaidmenų – ir Alioša paskutiniame režisieriaus Ivano Pyrjevo filme „Broliai Karamazovai“.
Degantis žvilgsnis, šviesios garbanos ant juodo vienuolio abito, iš kiekvieno gesto ir replikos sklindanti artimo meilė, ilgainiui virstanti tikru šventumu, – tokį „Brolių Karamazovų“ ekranizacijoje A.Miagkovas parodė Aliošą, bene pagrindinę figūrą pagal Fiodoro Dostojevskio sumanymą.
Filmą kūręs sovietinio kino klasikas I.Pyrjevas Aliošą nustūmė į antrąjį planą, tačiau tai nesutrukdė A.Miagkovui pirmąkart pajusti tikros šlovės skonį. Netrukus režisieriai ėmė jį graibstyti.
Pranoko garsius aktorius
Aštuntojo dešimtmečio pradžioje visi jį laikė dramatinių vaidmenų atlikėju. Kaip tik dėl to E.Riazanovas net nenorėjo jo kviesti į Lukašino vaidmens „Likimo ironijoje...“ aktorinius bandymus – tiesiog netikėjo jo komediniais gebėjimais.
E.Riazanovą įtikino jo asistentė, beje, ne iškart. Iš pradžių A.Miagkovas dalyvavo repeticijose ir aktoriniuose bandymuose kaip kandidačių į Nadios vaidmenį pagalbininkas – iš esmės buvo baldas. E.Riazanovas vis dar manė, jog šiam aktoriui vaidmens niekada neskirs.
Bet pretendentės į Nadios vaidmenį atkrisdavo viena po kitos, o A.Miagkovas likdavo. Ir E.Riazanovas suprato, kad Lukašinas surastas: A.Miagkovas pranoko Olegą Dalį, Andrejų Mironovą, Inokentijų Smoktunovskį, Stanislavą Liubšiną.
Vėliau E.Riazanovas rašė: „Nusirengti, įsiropšti į svetimą lovą ir dar chamiškai elgtis su šeimininke nesunku. O štai sykiu būti žaviam, žaismingam ir sužadinti žiūrovų meilę, ko gero, ne kiekvienam pavyktų.“
A.Miagkovas buvo fantastiškai įtaigus. Kaip byloja legenda, tuometis kino ministras Filipas Jermašas pareiškė E.Riazanovui, kad jokiu būdu negalima jam skirti vaidmens: „Jis – alkoholikas, net per aktorinius bandymus girtas!“
Suvaidino drovų romantiką
Rengiantis filmuoti „Tarnybinį romaną“ A.Miagkovas iškart tapo pagrindiniu pretendentu į „nusmurgusio, apsileidusio valdininko su šlykščiais ūseliais“ (tai paties E.Riazanovo žodžiai) vaidmenį.
E.Riazanovo „Tarnybiniame romane“ A.Miagkovo suvaidintas statistikas Anatolijus Novoselcevas – išsiblaškęs, drovus romantikas, turintis tvirtą vidinę šerdį – tapo ne tik vienu mėgstamiausių sovietinio kino personažų, bet galbūt ir tiksliausiu tipiško brežnevinio sąstingio epochos sovietinio žmogaus atspindžiu kine.
Iš „Žiauraus romanso“, sukurto po kelerių metų, filmavimo E.Riazanovui labiausiai įsiminė scena: A.Miagkovo herojus Karandyševas išsinuomoja valtį ir iriasi prie garlaivio „Lastočka“, o valties fone plaukia didžiulis ratinis buksyras.
Režisierius liepė A.Miagkovui priplaukti arčiau rato, bet neatsižvelgė į tai, kad nuo didžiulių menčių vandenyje susidarys sūkuriai, kurie iškart įtrauks valtelę.
Po kelių sekundžių vandens paviršiuje pasirodė valtis, rato tiesiog sutrupinta į šipulius.
Ant kranto stovinti filmavimo grupė neteko amo. Niekas neabejojo, kad A.Miagkovas žuvo.
Tačiau po minutės jis iškilo gyvas sveikas – tik peruką vanduo nunešė. E.Riazanovą visą vakarą krėtė drebulys.
Su filmavimo grupe ir A.Miagkovu jie gerai išgėrė, bet net alkoholis nepadėjo atsikratyti drebulio. O A.Miagkovas nutarė, kad jį išgelbėjo Dievas: kaip tik prieš filmavimą jis ilgai klaidžiojo po Ipatijaus vienuolyną paniręs į dievobaimingas mintis.
Santuokoje gyveno 60 metų
Ilgainiui A.Miagkovas filmavosi vis rečiau. Jo atsisveikinimu su kinu galima laikyti Timūro Bekmambetovo 2007-ųjų filmą „Likimo ironija, arba Laimingų Naujųjų!“, kuriame jis vėl vaidino Ženią Lukašiną.
Aktorius pats nusprendė, kad tokio filmo reikia. Jis netgi parašė scenarijų, kurio pagrindinis herojus buvo Lukašinas jaunesnysis, parodė tą scenarijų E.Riazanovui (jam idėja nepatiko: „Dukart įbristi į tą pačią upę neįmanoma.“), tada Karenui Šachnazarovui, vėliau Konstantinui Ernstui.
Siužetas neatpažįstamai pakito, iš A.Miagkovo scenarijaus nieko neliko ir jis nenorėjo filmuotis T.Bekmambetovo filme – jį vos įkalbėjo.
Vėliau A.Miagkovas daug bambėjo dėl šio filmo. Lygiai kaip ir dėl originaliosios „Likimo ironijos...“: jis nelaikė Lukašino vaidmens sėkmingiausiu savo karjeroje ir jį erzino, kad filmas vis rodomas per televiziją.
A.Miagkovas, kuriam puikiai pavykdavo iš pažiūros komiški, bet iš tiesų labai dramatiški paprasto žmogaus su visomis jo problemomis ir džiaugsmais vaidmenys, buvo vedęs aktorę Anastasiją Voznesenskają, vaikų jie neturėjo.
Pora kartu pragyveno beveik 60 metų. Aktorius mirė nuo ūminio širdies nepakankamumo ant žmonos rankų iki atvykstant greitosios pagalbos medikams.
Parengė Eleonora Bačytė
