Balandžio 15-ąją Rusijos primadona atšoko 72-ąjį gimtadienį. Gastrolės ir koncertai – praeityje. Tačiau jos gyvenimo būdas išlieka aktyvus.
Gerbėjams įdomu stebėti darnią šeimą: jautrios fotografijos ir vaizdo įrašai su mažaisiais Liza ir Hariu sulaukia tūkstančių peržiūrų socialiniuose tinkluose.
Prabangios šventės, brangūs žaislai, rūbai – ne paslaptis, kad Ala Pugačiova stengiasi duoti vaikams viską, tame tarpe ir patį vertingiausią dalyką – savo laiką. Mažiesiems ji atiduoda visą savo meilę ir dėmesį. Ar tai neskaudina Kristinos Orbakaitės, kuri vaikystėje mamą matė dažniau per televizorių nei namuose?
Kristinai buvo tik dveji metai, kai Pugačiova išsiskyrė su cirko artistu Mykolu Orbaku. Paprastai po skyrybų tėvai stengiasi rūpintis vaiku, bet ne K. Orbakaitės atveju: tiek mama, tiek tėtis turėjo įtemptą gastrolių grafiką. Taigi mergaitės vaikystė prabėgo pas tėčio giminaičius Lietuvoje ir pas močiutę Maskvoje.
A. Pugačiovos mama rūpinosi tuo, kad Kristina uoliai mokytųsi groti pianinu. Paauglystėje Orbakaitė maištavo, užsidarydavo vonioje tam, kad nereikėtų sėsti prie šio instrumento.
„Kadangi gyvenau su močiute, tad bet koks bendravimas su mama, žinoma, buvo tarsi likimo dovana. Aš visada to laukiau. Ir ne dažnai, bet būdavo, kai staiga ją aplankydavo motiniški jausmai, – prisiminė Kristina. – Tai visada nutikdavo žiemą ir vasarą, birželio mėnesį. Man šis kalendoriškas pastovumas ilgai buvo nesuprantamas. Tik neseniai viską supratau. Tai mūsų šeimos dalykas: jis susijęs su gastrolių grafikais, kuriuose sausis ir birželis yra laisvi“.
Žiemos atostogų metu primadona dukrą veždavosi į sanatoriją Jūrmaloje arba netoli Maskvos. Vertindama šias retas akimirkas, Kristina stengėsi nesipykti su mama dėl smulkmenų, tačiau praleidę kelias dienas kartu, jos vis tiek ginčydavosi: retai, bet stipriai.
Birželį Ala Pugačiova paprastai koncertuoti vykdavo į socialistines šalis, todėl būdama 10 metų Kristina pirmą kartą pamatė užsienį.
Tačiau gastrolių metu dainininkei nebūdavo kada bendrauti su vaiku, todėl Kristina nuolat sukosi muzikantų aplinkoje: kartu su atlikėjais pietaudavo ir vakarieniaudavo, dalyvaudavo jų diskusijose.
„Taigi, taip aš ėjau iš vieno kolektyvo į kitą, ir man jie visada buvo kaip šeima“, – aiškino K.Orbakaitė.
Mergaitė gyveno su močiute gana kukliomis sąlygomis, o šeimoje niekas nedarė kulto iš to, kad Ala Pugačiova buvo žinoma visoje šalyje. Tačiau mokykloje pirmą pusmetį visi pirštais rodė į Kristiną – štai ji, žvaigždės dukra. Ar Kristinai nebuvo skaudu, kad ji gyveno atskirai nuo mamos?
„Aš pati susikūriau savo gyvenimo planą, pagal kurį ketinau persikelti pas mamą vos baigusi mokyklą. Vyresnėse klasėse savaitgaliais ir atostogoms vykdavau pas mamą. Ir net draugų ten nusiveždavau: ilsėdavomės, žiūrėdavome filmus. Po truputį pratinausi prie naujos gyvenamosios vietos suprasdama, kad kada nors čia persikraustysiu“, – pabrėžė dainininkė.
Kristinai buvo 15 metų, kai mirė mylima močiutė, todėl jos planuose įvyko tam tikrų pokyčių. Po laidotuvių persikrausčius pas mamą ši pareiškė, kad jos neauklės: to niekas negali padaryti geriau nei Zinaida Archipovna.
Pusę metų K.Orbakaitė mėgavosi laisve. Tada ji susitiko su Vladimiru Presniakovu – tuo vakarėliai baigėsi. Prasidėjo rimtas ir atsakingas suaugusiųjų gyvenimas.
Prieš daugelį metų, po to kai Kristina, būdama 11 metų, atliko pagrindinį vaidmenį filme „Baidyklė“ ir matydama ją ekrane primadona negalėjo sulaikyti ašarų
„Ji man skambina ir sako: „Aš verkiu , negaliu pasidažyti, gailiuosi, kad tu užaugai viena, kad tau skyriau tiek mažai dėmesio“. Buvo tokia akimirka. Aš manau, kad viskas buvo ne taip ir blogai. Iki šiol pas mus yra ryšys, noras bendrauti“, – atviravo K.Orbakaitė.
Ji užaugo stipria asmenybe ir sugebėjo savarankiškai įrodyti visuomenei savo aktorinius ir muzikinius gabumus. Kai kada suteikta laisvė auklėjime jai išėjo į naudą.
„Aš turiu pažįstamų, draugų, kuriems vaikystėje tėvai taip įkyrėjo, kad dabar jie retai pasiskambina, – pabrėžė Kristina. Iš manęs nuo 15 metų, kai mirė močiutė, jau niekas nereikalavo jokių ataskaitų – bet pati nusprendžiu paskambinti, pasiteirauti: „Mamyte, labas, kaip sekasi, kaip gyveni, kokia nuotaika?“. Ji pati manęs eilinį kartą netrukdo su klausimais kodėl neskambinu ir panašiai. Bet jei žino, jog manęs laukia skrydis, sako „Gali neskambinti, bet būtinai atsiųsk žinutę, kad viskas gerai“. Štai taip! Aš myliu savo mamytę“.
