Reta italė galėtų pasigirti, kad vadovauja savo vyrui, o šis jos klauso. Nerilė nėra namų siaubūnė, savo sutuoktiniui diktuojanti taisykles. Tačiau ji nėra ir paklusni pelytė, vykdanti visus vyro pageidavimus.
Lietuvė su vyru inžinieriumi Pieru Luigi dalijasi buities rūpesčiais ir randa laiko romantikai.
„Man pasisekė sutikti netipišką italą. Pieras Luigi ramaus būdo, patikimas, dalykiškas, rūpestingas, puikus kulinaras”, – gerąsias vyro savybes vardijo N. Januškaitė.
Iš Klaipėdos kilusi žavi šviesiaplaukė ketverius metus vadovauja mėgėjiškam italų vyrų chorui. O tai Italijoje – retenybė. Ambicingi, patriarchalines vertybes šeimoje ir profesiniame gyvenime puoselėjantys italai retai vadovavimo vadžias perleidžia dailiosios lyties atstovėms.
Nerilės vadovaujamame chore dainuoja apie dvidešimt įvairių profesijų atstovų – verslininkai, advokatai, gydytojai, profesoriai, statybininkai.
„Iki manęs 35 metus atšventusiam chorui vadovavo vien vyrai. Prieš mane dirbęs chorvedys neturėjo didelio autoriteto, dainininkai nelabai jo klausė, diktavo sąlygas parenkant repertuarą.
Kai aš pradėjau dirbti su choru, jo nariai iš pradžių į mane žiūrėjo nepatikliai. Nors žinojo, kad esu nebloga savo srities specialistė, manau, jiems buvo nelengva susitaikyti, jog paradui diriguos moteris.
Pradžia buvo sunki. Choristai buvo įpratę kitaip dirbti, reikėjo nugalėti daug barjerų. Italų kitoks mentalitetas. Tačiau netrukus vyrai pamatė, kad nesu iš kelmo spirta ir nežadu šokti pagal jų dūdelę”, – kalbėjo žemaitiško tvirtumo nestokojanti N. Januškaitė.
Po metų choras susistygavo, visi susibičiuliavo. Nerilė pakeitė repertuarą – jame dabar vyrauja linksmesni, žaismingesni italų kompozitorių kūriniai. Yra ir kitų šalių autorių kūrinių. Choristai atlieka ir vieną lietuvišką dainą.
Neseniai N. Januškaitė su vyrų choru viešėjo Vilniuje ir dalyvavo tarptautiniame sakralinės muzikos chorų festivalyje-konkurse „Laudate Dominum”. Italai choristai pirmą kartą pamatė Lietuvą.
„Aš juos nuvedžiau į Moksleivių dainų šventę, Dainų dieną Vingio parke. Jie pirmą kartą išvydo tiek daug dainininkų. Kai kuriuos vyrus sugraudino skambios melodijos, jaunimo skleidžiamas vidinis grožis ir taurumas.
Vienas choristas man pasakė: „Įsimylėjau tavo šalį. Norėčiau kur nors prie ežero trobelę nusipirkti”, – pasakojo N. Januškaitė.
Paviešėję kelias dienas Lietuvoje, choristai išskrido į namus. Nerilė dainininkus išlydėjo oro uoste. Atsisveikindami vyrai vadovei pasakė: „Nerile, mes tave mylime.”
„Ir jie man labai brangūs. Tapome kaip šeima. Po koncertų rengiame iškilmingas vakarienes”, – džiaugėsi moteris.
N. Januškaitės vadovaujamas choras turi gerbėjų klubą. Jo nariai – vyresnio amžiaus vyrai – choristus lydi į koncertus ir po to didelei žmonių grupei ruošia vakarienes, patarnauja prie stalo, plauna lėkštes.
Tačiau Nerilė įsitikinusi, kad tie vyrai savo žmonoms negamina vakarienių ir netvarko namų.
Po koncertų choristai vadovei padovanoja gėlių. O prieš pasirodymą vienas jų visada pasako įžanginę kalbą. Pristatydamas kolektyvą jis pasako: „Mes turime vadovę, kuri labai gerai dainuoja ir yra iš Lietuvos. Toje šalyje aukšta chorinė kultūra, ir mes didžiuojamės savo talentinga vadove.”
Nerilės kelias nuo mažens buvo susijęs su muzika, ji mokėsi skambinti fortepijonu. Vėliau Klaipėdos universitete studijavo klasikinį dainavimą ir muzikos pedagogiką, o laisvalaikiu vadovavo vienos Klaipėdos bažnyčios chorui.
2001 metais lietuvė išvyko į Mantujos konservatoriją Italijoje, kur baigė operinį, o vėliau kamerinį dainavimą.
Kol saulėtoje Italijoje pasiekė aukštumų, kol įprato, kad vyrai ant kiekvieno kampo žarsto saldžius komplimentus, bet ne visada yra linkę įsipareigoti, N. Januškaitė patyrė nemažai gyvenimo išbandymų.
Jai lengvai pavyko įstoti į Mantujos konservatoriją, ją priėmė iškart į trečią kursą. Akimirką pasidžiaugusi, lietuvė ėmė sukti galvą, iš ko svečioje šalyje reikės gyventi, nes stipendijos negavo.
„Išvykau į Italiją vos ne kaip piligrimė, tuščiomis kišenėmis. Mokėjau kelias frazes itališkai. Ten neturėjau nė vieno pažįstamo, į kurio petį būčiau galėjusi įsikniaubti liūdesio akimirką”, – pasakojo N. Januškaitė.
Jai pavyko prisiglausti moterų vienuolyno bendrabutyje.
Už 1000 litų per mėnesį išsinuomojo penkių kvadratinių metrų kambarį su avariniu išėjimu. Ir tokia suma studentei buvo labai didelė.
Nerilės motina, nujausdama, kad pirmaisiais mėnesiais dukrai bus nelengva, į kelionę pridėjo kruopų, džiūvėsių ir atsisveikindama pasakė: „Jei kils grėsmė mirti iš bado, bent košės išsivirsi.”
Pirmą mėnesį lietuvė šiaip ne taip ištempė. Po to vienuolės jai surado laikinų darbų – tvarkyti italų namus, padėti buityje. Tų pinigų užteko kambario nuomai ir būtiniausioms išlaidoms.
„Kartą, kai buvo likusios dvi savaitės iki planuotos kelionės į Klaipėdą, apsižiūrėjau, kad turiu vos dešimt eurų. Laiką pratempiau valgydama vien makaronus”, – pasakojo N.Januškaitė.
Vienuolės, sužinojusios apie lietuvės vargus, leido pusmetį pagyventi bendrabutyje be užmokesčio. Atsidėkodama Nerilė vieną vienuolę mokė groti fortepijonu.
Laikui bėgant N. Januškaitės gyvenimas Italijoje pagerėjo. Ji išmoko itališkai, o vienas konservatorijos dėstytojas pasiūlė prisidėti rengiant klasikinės muzikos festivalius. Darbas sekėsi, mergina ėmė nemažai uždirbti, išsinuomojo erdvesnį būstą.
Baigusi konservatoriją N. Januškaitė pradėjo dirbti S. Martinelli muzikos akademijoje dainavimo dėstytoja, ten atrado savo pašaukimą – pedagoginį darbą. Nuo 2008 metų ji vadovauja chorui „I Cantori del Caldone”. Šiuo metu N.Januškaitė dar privačiai moko dainavimo paslapčių.
Gyvendama Lietuvoje Nerilė buvo prisiklausiusi visokių istorijų apie italus mergišius. Ilgiau pagyvenusi Italijoje savo akimis pamatė, kad vyrai išoriškai labai malonūs, daug žada, rodo dėmesį, bet retai visa tai įgyvendina konkrečiais darbais.
Italai nėra tokie romantiški, kaip rašoma knygose. Pavyzdžiui, jie retai moterims dovanoja gėlių, o pakvietę į restoraną nebūtinai susipras apmokėti sąskaitą. Nemažai italų – išlepinti motinų.
Su savo būsimuoju vyru Nerilė susipažino per bendrus draugus.
„Pierui Luigi iškart pajutau didžiulį pasitikėjimą. Jis yra labai gero veido. Net policija, kai sustabdo jo automobilį, niekada netikrina dokumentų. Palyginti su kitais italais, mano vyras la- bai ramus, panašus į lietuvius. Aš už jį energingesnė, labiau užsideganti”, – pasakojo Nerilė.
Tuo metu, kai mezgėsi poros draugystė, Pieras Luigi gyveno tėvų namuose, o jo motina, kaip įprasta Italijoje, sūnui lygindavo marškinius.
Dar pažinties pradžioje mylimajam Nerilė pasakė: „Marškinių aš tau nesiruošiu lyginti.”
Po ketverių metų draugystės prieš trejus metus įsimylėjėliai oficialiai įteisino santykius. Iškilmingoje ceremonijoje bažnyčioje giedojo Nerilės vadovaujamas choras. Po santuokos N.Januškaitė pasiliko mergautinę pavardę.
Su vyru Nerilė gyvena Šiaurės Italijoje, apie dešimt tūkstančių gyventojų turinčiame Porto Mantovano miestelyje, o į choro repeticijas važiuoja į už keturių kilometrų esantį Goito miestą.
Pieras Luigi supranta savo žmonos menišką sielą, nekelia pretenzijų dėl užsitęsusių choro repeticijų, gastrolių. Italas nesistengia žmonos uždaryti virtuvėje.
– Minėjote, kad italai vyrai yra karšto būdo, pavydūs ir žmonas labiau linkę matyti ne kopiančias karjeros laiptais, o šeimininkaujančias ir lyginančias jiems marškinius. O jūs vadovaujate dvidešimčiai vyrų, dažnai nebūnate namuose, gastroliuojate.
– Mano vyras – techninės profesijos atstovas, nedainuoja chore, bet dalyvauja beveik visuose koncertuose, filmuoja ir fotografuoja pasirodymus, draugiškai sutaria su choristais.
Iš pradžių jis nelabai jaukiai jautėsi, kad sukiojuosi tarp dvidešimties vyrų, bet susipažinęs su jais nurimo.
Pieras Luigi niekada nėra pasakęs, kad nedirbčiau šio darbo. Priešingai, visada džiaugiasi, kad man patinka tai, ką darau.
Išsamų interviu skaitykite žurnale „Stilius”
