A. Čekuolis ir 80 metų sulaukęs net nežada trauktis iš viešosios erdvės ir ramiai kapstytis sode. Jo laida „Popietė su A. Čekuoliu“ yra bene vienintelis Lietuvos televizijos projektas, sulaukęs sėkmės su „kalbančia galva“.
Žurnalisto sėkmės formulė paprasta: jis pats kiaurai išilgai išmaišęs pasaulį, moka apie jį pasakoti ir, nepaisant garbaus amžiaus, moka išnaudoti interneto teikiamas galimybes. Jis uoliai stengiasi neatsilikti nuo naujovių, kurios gąsdina gerokai už jį jaunesnius vyresniosios kartos inteligentus.
Šiuo metu A. Čekuolis rašo knygą, kurioje bus atskleista sensacingų faktų apie Lietuvos karių taikos misiją Afganistane. Būtent IT technologijos žurnalistui padėjo gauti naujausios informacijos apie šį atokų pasaulio kampelį.
– Internetas, „Facebook“ daugelį vyresnės kartos žmonių, net išsilavinusių, atstumia, atrodo nesuvokiama, neįvaldoma technologinė mistika. O jūs ar lengvai išmokote naudotis mobiliuoju telefonu, internetu?
– Prisipažinsiu, iš pradžių reikėjo peržengti slenkstį. Ko nežinodavau, paklausdavau jaunesnių. Bet iš tiesų elektroniniais prietaisais, kompiuterija naudotis lengva, viskas ten paprasta. Internetas man atveria didžiulę informacijos erdvę, neįsivaizduoju, kaip be jos kurčiau savo laidas. Esu sukūręs pasaką vaikams „iPod“ formatu. Man patinka tas aparatėlis.
– Ar nemažai Vakaruose praleisto laiko, kai dirbote žurnalistu tarptautininku, padėjo jums greičiau prisitaikyti prie naujų gyvenimo formų ir ritmo šiais laikais?
– Tikrai taip. Būdamas užsienyje aš mačiau, kaip sparčiai vyksta technologinė pažanga, kuri Sovietų Sąjungoje rėpliojo vėžlio žingsniu. Supratau, kad ir pas mus anksčiau ar vėliau ateis laikais, kai nespėjantys koja į koją su naujomis technologijos turės pasitraukti į gyvenimo pašalį.
– Vienas žymus, garbus Lietuvos filosofijos profesorius atsisako bendrauti su internetine žiniasklaida, jo nuomone, internetas yra demoniška, griaunanti jėga. Kodėl kai kurie vyresnės kartos, nors 20 metų už jus jaunesni, inteligentai žvairai žiūri į internetą ir nemoka juo naudotis?
– Numanau apie kokius profesorius kalbate. Jie per daug puikuojasi tuo, ką pasiekė, ir tingi mokytis! Štai ir visa jų „konservatyvumo“ paslaptis.
– Jūs savo akimis matėte didžiuosius XX a. istorijos įvykius: kaip formavosi unikalus Fidelio Castro asmenybės kultas ir jo režimas Kuboje, kaip žengė pirmuosius demokratijos žingsnius iš diktatūros gniaužtų ištrūkusi Portugalija po „gvazdikų revoliucijos“ 1974 metais.
Perversmai, demokratinės revoliucijos, vyksta ir dabar. Kuo jos iš esmės skiriasi nuo XX a. įvykių?
– Internetas ir socialiniai tinklai labai pagreitino politinius procesus. Diktatūros sėkmingai gyvuoja tol, kol turi ideologinį, informacinį monopolį. Bet internetas pralaužia net griežčiausios cenzūros sienas. Tai patvirtino pastarojo meto arabų revoliucijos. Jeigu sovietų imperija nebūtų žlugusi prieš du dešimtmečius, ji būtų labai greitai subyrėjusi šiais IT laikais.
– Jaunystėje jūs duoną pelnėtės žvejybiniame laive, vėliau kaip žurnalistas tarptautininkas lankėtės Vakarų šalyse. Turėjote platesnį akiratį nei tuometis vidutinis sovietinis žmogus. Kada supratote, kad anksčiau ar vėliau SSRS ir visai socialistinei pasaulio sistemai lemta žlugti?
– 1956 m. pirmąkart išlipau į laisvos šalies, Nyderlandų, krantą. Pamačiau, kaip gyvena ten žmonės, ir tapo aišku, kad jų gyvenimas yra normalus, o ne mūsų, nors mokykloje mums kalė į galvas ką kita.
Bet viešai negalėjau niekam nieko pasakoti apie kapitalistinę tikrovę. Net iš akių matytis neturėjo, kad aš ja susižavėjau. Net artimiausiam žmogui negalėjau papasakoti tiesos, ką mačiau. Būtų tik užtekę papasakoti, ir žinia pasklistų toliau, iki sovietinio saugumo ausų. Taigi, būčiau užsienį matęs kaip savo ausis, ne tik Portugalijos, bet ir Lenkijos nebūčiau išvydęs. Tačiau dar gerokai iki prasidedant Michailo Gorbačiovo reformoms 1986 m. puoselėjau realią viltį pamatyti laisvą Lietuvą ir visą Rytų Europą.
– Bet laisvoje Lietuvoje laisve ne visi patenkinti. Neseniai paskelbtais sociologinės apklausos duomenimis, 31 proc. mūsų šalies gyventojų nemėgsta ar net nekenčia milijonierių. Prieš šešerius metus tokių buvo tik 13 procentų. Gal lietuvių socialinio pavydo sindromas yra genetinė tautos liga?
– Jokia čia liga. Natūralu, kai žmogus norom nenorom jaučia pavydą už jį gyvenime daugiau laimėjusiam žmogui. – Bet sakoma, kad JAV kuo žmogus turtingesnis, tuo labiau gerbiamas? – Tai – mitas. Iš tiesų, dauguma amerikiečių įsitikinę, kad iki 5 milijonų dolerių turto turintis žmogus sukaupė jį doru būdu, bet jei daugiau, tai jau nusikalstamu keliu ar darydamas kokias nors machinacijas. Mat amerikiečiai aukščiau iškėlę sau kartelę, jie mano, kad iki 5 milijonų jie galės patys uždirbti, pelnyti sąžiningai. Toks įsitikinimas, aišku, klaidingas. Ir Amerikoje 5 milijonai gali būti gauti nusikalstamu būdu, o šimtai milijonų uždirbti sąžiningai. Pats paprasčiausias pavyzdys – Billas Gatesas ir kiti Silicio slėnio verslininkai. – Išsitarėte, kad rašote knygą. Apie ką ji? – Rašau savo pamėgto enciklopedinio-publicistinio žanro knygą. Ten bus skyrius „Tamsiai tylieji“, apie specialiųjų operacijų padalinio Afganistane karius iš Lietuvos. Juos gerbia ir kolegos amerikiečiai, ir priešai talibai. Man pasakojo, kad per raciją pavyko nugirsti talibų pokalbį, buvo sakoma: „Jeigu susidursite su misijos kariais iš Lietuvos, bėkite kol kiek kojos neša, nebandykite veltis į kautynes.“
Leidinys pasirodys 2013-ųjų knygų mugėje. Jeigu nenumirsiu, aišku.
– Tikėkimės, aukštesnės jėgos jus globos, kaip ir iki šiol. Beje, ar tikite jomis? – Negaliu atsakyti. Kalbu apie viską, net apie savo asmeninį gyvenimą, bet nekalbu apie savo santykį su religija ir neišduodu, už kokią partiją balsuoju. Šios temos – griežta mano asmeninė paslaptis.
– Jeigu prakalbote apie asmeninį gyvenimą: ar tiesa, kad it magnetas traukiate dailiosios lyties dėmesį? Apie jus kalbama, esą ne tik jaunystėje, bet ir brandos amžiuje prie A. Čekuolio moterys lipo kaip musės prie medaus? – Malonu tokias kalbas girdėti, priimu kaip komplimentą. Tiesą sakant, ir dabar dar 23 metais už mane jaunesnė žmona Edita su manimi kartu nespėja.
– Ko nespėja? – Eiti kartu nespėja, kai pasivaikščioti išsirengiame...
