Vilnietį aktorių S.Uždavinį ir trejais metais jaunesnę jo žmoną Silviją kalbino „Lietuvos ryto” televizijos laidos „Vasara su Asta” vedėja Asta Dudurytė.
– Sakalai, mėgstate kavą ar arbatą?
Sakalas: Rytinė mano dozė – du dideli puodeliai arbatos: vienas – žaliosios, kitas – „Pu Erh”.
Kavą geriu per filmavimus, repeticijas, kai prireikia kofeino dozės.
– O arbata su įvairiais prieskoniais, kvapais nepatinka?
Sakalas: Gerti tokią arbata – tas pat, kas gerti odekoloną. Arbata turi savo kvapą, kurį papildomi kvapai tik gadina. Nuėjęs į mišką juk nepurški oro gaiviklio.
– Vakarais užsiplikote arbatos, susėdate, kalbatės ar tylite?
Silvija: Tylime.
– Viskas jau iškalbėta?
Sakalas: Ne, ne dėl to. Mes nesame labai šnekūs. Būna, kad kai drauge su mumis automobiliu važiuoja kas nors mus mažiau pažįstantis, ima manyti, kad esame susipykę.
Mudu su Silvija galime nuvažiuoti iš Vilniaus į Klaipėdą nepasakę nė žodžio, išskyrus kažką panašaus į „Ar ne karšta?”
– O jeigu Silvija būtų iš mėgstančių paplepėti? Ar atsirastų jai vietos automobilyje?
– Vienas mane sužavėjusių niuansų ir buvo tai, kad Silvija neplepa be reikalo.
– Kaip susipažinote?
Silvija: Aš laukdavau sesers Muzikos akademijoje. Pro šalį vis prabėgdavo aktoriukai. Vienas toks – plaukai išsidraikę, liesas kirminėlis. Jau tada man įstrigo jo akys.
Bet susipažinome per draugus. Kai man jį pristatė ir pasakė, kad tai – Sakalas Uždavinys, aš susimąsčiau: „Kažin, kur vardas, o kur pavardė?” Prunkšdama prisistačiau: „Silvija.”
Buvau tokia iš pievų ir laukų, nieko nesuprantanti. Tad draugai mus vis bandė suvesti, vakarėlius surengti.
Sakalas: Baigęs mokslus pradėjau dirbti Kauno dramos teatre. Tuomet tai buvo turbūt įdomiausia trupė visoje Lietuvoje. Joje dirbo visas aktorių žiedas – Rūta Staliliūnaitė, Jūratė Onaitytė, Doloresa Kazragytė, Valentinas Masalskis, Viktoras Šinkariukas ir dar daug daug kitų.
– Kas atsitiko? Kodėl netrukus nutarėte išvykti į Kanadą?
Silvija. Tai buvo Sakalo idėja. Man į galvą tokie dalykai nešauna.
Sakalas: Tai buvo 1992-ieji, tuomet taip trūko pasaulio.
– Daugelis liko čia – stebėti, augti kartu su Nepriklausomybe. Kodėl jūs išvažiavote? Naudojotės atsiradusia proga išvažiuoti?
Sakalas: Man tuo metu, matyt, buvo depresija. Norėjau visiškai keisti profesiją ir gyvenimo būdą.
– Ko norėjote?
Sakalas: Nežinau. Tuo metu tikrai nebūčiau galėjęs atsakyti į šį klausimą. Tuomet daug kas susidėjo į krūvą. Ir jaunatviško maksimalizmo netrūko – atrodydavo, kad viskas turėtų būti kitaip.
– Gal negaudavote tokių vaidmenų, kokių norėdavote?
Sakalas: O jūs man parodykite aktorių, kuris pasakys, kad gauna tokius vaidmenis, kurių nori.
Kiekvienas save įsivaizduoja Hamletu ar Lyru, bet aktorystėje labai dažnai lemia kiti dalykai.
– Kanadoje vis dėlto nepabėgote iš teatro, bet pabandėte režisuoti.
Sakalas: Gal nebūčiau į tai lindęs, jeigu ne akcentas – kad ir kaip tobulai kalbėtum, jis vis tiek išlenda. O aktoriui tai labai susiaurina galimybes dirbti. Tad mano posūkis į režisūrą buvo logiškas.
– Per dešimtmetį, praleistą svetur, galima pamiršti tai, kas čia liko.
Silvija: Aš jau buvau apsiprantanti svetimoje šalyje, jau įsivaizdavau, kad galiu gyventi, – pradėjau studijas, atsirado planų. Ir mane ištiko šokas, kai Sakalas pasakė: „Grįžtame atgal.”
– Kas atsitiko?
Silvija: Neišreiškė jis savęs.
Sakalas: Aš pasakyčiau kitaip – nebuvo prasmės ten gaišti laiko.
– O čia kas nors laukė?
Sakalas: Tiesą sakant, namo ruošiausi su nerimu.
– Silvija, ar jums egoizmas nesukirbino paširdžių? Juk pirmiau paskui vyrą teko vykti į Kanadą, po to viską mesti, ir atgal.
Silvija: Žinoma, kad buvo svarstymų. Tuo labiau kad pradėjau jaustis kaip namie, jeigu įmanoma taip jaustis svetimame krašte. Viena nebūčiau ten likusi, bet mačiau ir tai, kad žmogus džiūsta neturėdamas veiklos.
– Ką darote, kai matote, kad Sakalui sunku? Bandote išsiaiškinti ar laukiate, kol pats prabils?
Silvija: Stengiuosi patylėti, tik paskui atsargiai išsiaiškinti.
– Susidaro įspūdis, kad prie Sakalo reikia eiti atsargiai, kaip prie liūto, nes gali užriaumoti?
Sakalas: Ne, neriaumoju. Tiktai esu iš tų, kurie nemėgsta atvirų pokalbių – maždaug, susėskim ir pakalbėkim.
Silvija: Su juo reikia tyliai ir ramiai.
– Jums pasisekė?
Silvija: Taip.
Sakalas: Taip.
– Silvija, kaip vadinate savo vyrą? Sakalėliu margaspalviu?
Silvija: Parazitu. (Juokiasi.)
– Sakalai, neseniai atšventėte 50-metį. Daug tai ar mažai?
Sakalas: Viskas priklauso nuo to, kaip skaičiuosi.
Tikrai nejaučiu metų – tas skaičius man visiška abstrakcija. Be abejonės, tam tikros kūno vietos tai jaučia, kai kurios ne taip ir lankstosi. Nors skųstis dar anksti.
– Silvija, jeigu Sakalą reikėtų apibūdinti keliais žodžiais?
Sakalas: Idiotas.
– Kaip įvardintumėte sėkmės formulę – kartu jau esate beveik tris dešimtmečius.
Silvija: Profesija Sakalui – visas gyvenimas. Aš ne menininkė, galiu prisitaikyti – ir ten, ir ten dirbti.
– Jums tenka dėl jo aukotis?
Silvija: Visas mano gyvenimas – auka. (Juokiasi.) Bet jei rimtai, tai nelaikau to auka.
– Aktoriai turi gerbėjų, ir kartais jos būna labai įkyrios. Nebaisu, kad atsiras pagundų?
Silvija: Tada reikės man daugiau stengtis – tegu jų tik atsiranda.
– Ar sunku su Sakalu gyvent?
Silvija: Labai. (Šypsosi.) Kartais žodžio neištariu, o jis man: „Ko rėki?”
Sakalas: Čia toks mūsų žaidimas, pokštas.
– Kuris kuriam ruošiate pietus ar vakarienę?
Silvija: Nemėgstu virtuvės. Kanadoje Sakalas pasitikdavo mane su vakariene.
Sakalas: Ten aš labai žaidžiau virtuvę. Čia neturiu tam laiko.
– Ar Sakalas – ūkiškas vyras? Kas pakabino paveikslėlius?
Silvija: Aš juos sukabinau. Sakalas visai neūkiškas. Jeigu paprašau pakabinti lentyną – tai gali užtrukti.
– Ką planuojate atostogoms?
Sakalas: Važiuosime į Papę. Politinės geografijos prasme ten – Latvija, bet etnografinės geografijos – Lietuva. Nes ten sutinki vien lietuvius.
– Nenorite kur toliau į užsienį, kalnus?
Sakalas: Ne, Silva gal ant manęs ir pyksta, bet mane tokios kelionės į neviltį varo. Atvažiuoji į kokį penkių žvaigždučių viešbutį – ten tave šeria, girdo, maudo, tepa, plekšnoja...
Silvija: O aš norėčiau nors kartą tai patirti.
