Subtili, švelni, kiekvieną žodį lėtai renkanti smulkutė Agnė ir aukštas, garsiai, su vos juntamu suvalkietišku akcentu kalbantis ir iš visko sarkastiškai pasijuokiantis Saulius.
Juodu atrodo labai skirtingi. Tačiau jauną porą vienija vertybės, požiūris į darbą ir šeimą. O tai, sutuoktinių tvirtinimu, svarbiausia.
„Šeima – irgi darbas. Kasdien dirbame, kad namie būtų gera”, – pripažįsta A.Kuzmickaitė.
– Sauliau, kai fotografas jūsų paprašė prisėsti, o Agnės – atsistoti šalia, jūs paprieštaravote. Sakėte, kad tai neatitinka jūsų gyvenimo pagrindų. Kokie jie?
Saulius: Man negražu, kai žmona stovi, o vyras sėdi su visais savo medaliais.
Mes – lygiaverčiai partneriai.
– Kuris dažniausiai ruošia pusryčius šeštadieniais?
Agnė: Aš, nes Saulius nelabai mėgsta pusryčiauti. Jis rūpinasi pietumis, vakariene. Jam patinka gaminti. Ir aš tam nesipriešinu.
– Vadinasi, ginčų, kuris kurs, improvizuos virtuvėje nekyla.
Saulius: Atsimenu, bendro gyvenimo pradžioje keletą kartų pažaibavome. Būdavo, vienas gamina, o kitas priėjęs sako: „Čia dar to ir to reikia pridėti.”
Dabar tas kampas beveik nugludintas. Tik Agnė vis dar mėgsta proceso metu puodą atidengti, patikrinti.
Man patinka gaminti. Pasakysiu paprastai ir nekukliai – mes namuose valgome kur kas geriau nei patiekiama didžiojoje dalyje Vilniaus restoranų. Todėl juose esame reti svečiai.
– Esate namisėdos?
Agnė: Auginant dukterį laiko, kada galima kur nors išeiti, sumažėjo. Ir noro nebe tiek daug. Trokštame kuo daugiau laiko praleisti su vaiku. Bet man dažniau nei Sauliui dar norisi kur nors išeiti.
Saulius: Aš – namisėda. Agnė už mane smalsesnė. Ji dažnai turi mane įkalbinėti kur nors nueiti. Aš visada jai sugadinu nuotaiką atsikalbinėdamas. Bet kai nueiname, man dažniausiai patinka ir tuomet Agnei dėkoju.
Agnė: Saulius – namų žmogus. Bet šeimai tai labai tinka.
– Saulius – geras tėvas?
Agnė: Geras.
Saulius: Tik gal kiek nervingas.
Agnė: Su vaiku reikia daug kantrybės. Kartais Sauliui jos trūksta. Jis su Leonarda praleidžia daug laiko. Dukrytę prižiūrime dviese – neturime močiučių, kurios galėtų padėti.
Saulius: Aš – geras tėvas tinginys. Moku pakeisti sauskelnes. Leonardai nepatinka, kai ją nurengia, aprengia, keičia sauskelnes. Aš sugebu tai padaryti linksmiau. Iš pradžių gerai su ja padūkstu, o jau po to Leonardai būna viskas gerai.
– Vakarais dainuojate dukteriai lopšines?
Saulius: Jeigu sūpuoju, ką nors kuždu jai prie ausies.
Agnė: Dažniausiai mūsų vaikas užmiega be lopšinių. Bet Leonarda yra muzikali, mėgsta su tėvu dainuoti.
– Agne, iš karto po santuokos sakėte: „Padidėjo laimės pojūtis.” Ar gimus kūdikiui tos laimės dar padaugėjo?
Agnė: Mano gyvenime anksčiau buvo daug neapibrėžtumo, egzistencinio ilgesio, laukimo neaišku ko.
Sukūrus šeimą ta niša užsipildė. Kažkuri moteris tą jausmą apibūdino taip: „Jaučiuosi kaip medaus pilna pilna statinė.”
Gal ir aš galiu panašiai tą jausmą įvardyti. (Juokiasi.) Jaučiu pilnatvę. Man nieko netrūksta ir aš laiminga. Aišku, gimus vaikui ne visada tavo norai priklauso vien tau, reikia išmokti derintis, taikytis.
Saulius: Gimus Leonardai save atradau iš naujo.
Supratau, kad galiu būti visai kitoks. Dabar kur kas greičiau galvoju, greičiau viską įgyvendinu. Ir tikrai ne prasčiau. Geriau.
Atsiradus šeimai suvokiau, kiek daug laiko išvaistydavau nagrinėdamas egzistencinius dalykus. Dabar čia nematau prasmės. Anksčiau būdavo: „Gal kiek patingėsiu, vėliau apie tai pagalvosiu.”
Dabar žinau, kad turiu porą valandų ir per jas reikia viską apmąstyti, padaryti, nes paskui reikės grįžti namo pas žmoną, dukterį.
Dirbdamas susikoncentruoju 100 procentų.
Pastaruoju metu labai konkrečiai žinau, ko noriu ir kas yra negerai. Man tai labai patinka. Šio pokalbio antraštė galėtų būti: „Turi vaiką – taupai laiką”. (Juokiasi.)
– Kaip keitėsi tarpusavio santykiai gimus dukteriai?
Saulius: Niekas nepasikeitė. Tik dabar mes dar esame tėvas ir motina. Kartais vakare sėdime ir garsiai mąstome: „Kas būtų, jei Leonardos nebūtų.” Viskas būtų kitaip.
Agnė: Vaikas sutvirtina santykius. Du žmonės derinasi vienaip. Kai yra trys, derintis tenka kitaip. Reikia iš naujo susikurti tam tikrų ritualų, susidėlioti dienos režimą.
Saulius: Pasakysiu taip – abu esame įdarbinti vieno mažo „lialiaus”.
– Tėvystės reikia mokytis?
Saulius: Su tuo reikia išmokti gyventi. Nemanau, kad tėvystės jausmas yra įgimtas.
Agnė: Instinktas rūpintis kūdikiu yra įgimtas. Bet reikia išmokti suprasti vaiko poreikius, suvokti, kad vaikas neturi patirties, kurią turi tu, kad jis gali reikalauti kažko net nežinodamas, ko nori.
Saulius: Reikia išmokti neklausinėti: „Kas tau yra? Ko verki?” Ji dar net nekalba. (Juokiasi.) Aš manau, kad Agnė Leonardą per daug lepina. Bet ką aš išmanau apie motinų ir dukterų santykius?
– Kokie jūs buvote vaikai?
Agnė: Mama visą laiką džiaugdavosi, kad aš buvau rami. Buvau mažiausia, todėl mane lepino, man daug ką leisdavo. Nebuvau auklėjama griežtai. Bet stengiausi nekrėsti šunybių, nenorėjau liūdinti tėvų. O Saulius, kiek žinau, buvo išdykęs.
Saulius: Buvau labai neramus, bet mama manimi vis tiek labai džiaugdavosi. (Juokiasi.)
– Menininkui šeima nėra lyg peilis po kaklu?
Agnė: Nesutinku su stereotipu, kad menininkui šeima trukdo. Iš prigimties žmogus yra sociali būtybė. Kiekvienas nori būti su kuo nors. Net jei žmogus neturi šeimos, nereiškia, kad jis būna vienas. Jis vis tiek ieško.
Trumpalaikiai, vienadieniai santykiai taip pat atima daug energijos, sekina. Ypač išsiskyrimai. Tai trukdo kūrybai. Šeima suteikia emocinį pastovumą, kuris leidžia kurti, nesiblaškyti. Todėl net ir buities rutina yra gerai.
– O kaip su naujomis mūzomis? Jų nereikia kūrybai?
Saulius: Nesąmonė. Tai tas pat, kas sakyti: „Nekursiu, nes šiandien nepauosčiau begonijų.” Mano mūza arba mūzas sėdi manyje. Visą laiką. Man tik reikia pačiam save įkvėpti.
Dar prieš susipažindamas su Agne skaičiau jos interviu, kuriame ji kalbėjo apie įkvėpimą. Man patiko, kad šiuo požiūriu esame vienodi.
Agnė: Mūza ateina dirbant.
– Jūsų ankstesni gyvenimo partneriai taip pat buvo žinomi menininkai. Gyventi su kitos profesijos atstovu būtų sunku?
Agnė: Aplinkybės taip klostėsi, kad mane visą laiką supo meno pasaulio žmonės. Dažnai antroji pusė būna iš tos pačios aplinkos.
Saulius: Kam sau kvaršinti galvą tokiais klausimais?
– Esate perfekcionistai, viską norintys atlikti idealiai?
Agnė: Manau, kad taip. Tačiau begalinis reiklumas gali stabdyti. Reikia atsirinkti prioritetus ir ten siekti tobulumo.
Saulius: Bendraujame su aibe žmonių, dirbame su daugybe projektų. Suprantu, kada reikia save atiduoti šimtu procentų, o kada ne. Kartais reikia išklausyti ir aplinkinių nuomonę – tuomet gali išgirsti tobulų minčių. Tada liks tik jas įgyvendinti.
– Šeima yra tas projektas, kuriam reikia atsiduoti šimtu procentų ir siekti tobulumo?
Saulius: Šeima – eksperimentas, kuris greičiausiai parodo, kad kiek įdėsi, tiek ir gausi.
Agnė: Kad būtų šeima, reikia žmones siejančio pagrindo. Tada lengvai iš vėžių neišmuši. Nesvarbu, ar kasdienybė geresnė, ar blogesnė. Šeima irgi yra darbas. Savaime niekas nepasidaro.
Saulius: Jeigu kas nors kažkuriam nepatinka, paaiškėja greitai.
Agnė: Viską vienas kitam pasakome. Nereikia kaupti nuoskaudų, nes neaišku, kokiu pavidalu tai vieną dieną išsiverš. Būna, kad staigiai susinervinu ir išreiškiu savo nepasitenkinimą.
O paskui pagalvoju: „Kas čia tokio? Juk čia nieko baisaus.” Kadangi mes su Sauliumi iki vestuvių kartu negyvenome, buvimas dviese mums iš dalies nauja. Mes tuos kampus dar gludiname.
Saulius: Abu esame užsispyrę. Pasikapojame, kai reikia, o kai nereikia, nesikapojame. (Juokiasi.)
Agnė: Abu norėjome šeimos. Tad tos sritys, kuriose esame užsispyrę, tarsi lieka šone. Šeimoje reikia kompromisų. Ambicijos čia nereikalingos.
Saulius: Mes mokame vienas kito atsiprašyti. Reikia sugebėti pasakyti „atsiprašau”, kartais pralaimėti. Kaip ir laimėti.
– Iki santuokos kartu negyvenote nė dienos?
Agnė: Man atrodė, kad to daryti neverta. Apsigyvenus kartu padaugėja buities rūpesčių, bet sumažėja romantikos. Ypač moteriai. Tarsi ir būni kartu nuo ryto iki vakaro, bet malonaus buvimo kartu, pasimatymų sumažėja.
Gal taip patogiau dėl finansinių dalykų? Juk tradicinis šeimos modelis atsiradęs ne vien iš meilės. Gyventi kartu paprasčiau.
– Ar daug romantikos jūsų gyvenime?
Agnė: Nesu labai romantiška. Saulius gal net romantiškesnis.
Saulius: Man romantika asocijuojasi su pienių lauku, kur sėdi, žiūri į saulėtą dangų ir daugiau nieko neveiki. Kas nors atneša pavalgyti blynų, o tu toliau žiūri į dangų.
Arba sėdi tame pačiame pienių lauke, žiūri į mylimą žmogų, kurį pažįsti dvi dienas, ir valgai dvi porcijas blynų. Man romantika šiek tiek asocijuojasi su tinginyste, neveikla.
Antra vertus, stengiuosi būti neromantiškas. Galbūt esu romantiškas, kai ieškau detalės savo naujai muzikai. Tada man reikia papulti į pienių ar minų lauką.
Kai reikia visa tai suguldyti ant popieriaus lapo ir įgyvendinti, romantikos nebelieka. Tik darbas.
Agnė: Kasdienybėje Saulius visai romantiškas. Pavyzdžiui, nuėjęs į parduotuvę visada stengiasi atnešti ko nors, kas mane pradžiugintų.
Saulius: Dantyse (Juokiasi.) Galbūt esu romantikas, kai ruošiu valgį. Bet šiaip romantikos nesuprantu. Man tai nėra gražus žodis. Man gražu mano žmona, mano vaikas, šiandiena.
– Kokia muzika skamba jūsų namuose?
Saulius: Namuose muzikos nesiklausau. Didelio stygio garsų nėra – juk turime Leonardą, tad tylu tikrai nebūna. Automobilyje groja kuri nors radijo stotis.
Agnė: Nesu labai reikli muzikai, tad ko nors specialaus nesiklausau.
– Drabužių eskizai po namus nesimėto?
Saulius: Mėtosi. Agnė primėto, o vaikas dar permetinėja. (Juokiasi.)
– Leonardai linkėtumėte menininkės kelio?
Saulius: Yra menininkų, kurie taikosi prie gyvenamojo meto realybės. Aš jų nelaikau menininkais. Jie – verslininkai, šarlatanai. Tikrasis menininkas pats formuoja realybę. Linkėčiau savo dukteriai, kad ji taptų tokiu žmogumi.
