Asmik į susitikimą atskuba nagus nusilakavusi skirtingomis spalvomis, prie juodos aprangos priderinusi skirtingus aukštakulnius: mėlyną ir raudoną. Vargu ar ši moteris kada nors taps rimta ar nuobodi.
„Mano apranga visada priklauso nuo nuotaikos, mėgstu pažaisti. Daugiau spalvų noriu tada, kai esu pavargusi. Niekada nesivelku bet ko, nors išskirtinio dėmesio drabužiams neskiriu. Mano stilius – joks. Galiu dėvėti ir sportinę aprangą, ir vakarines sukneles. Mėgstu įvairius kontrastus, net ir skirtingus batus”, – paaiškino dainininkė.
Asmik apsiperka dažniausiai po to, kai išėjusi į gatvę pasijunta atrodanti netinkamai. Tada ji užsuka į artimiausią parduotuvę, įsigyja patinkantį drabužį ir čia pat persivelka.
„Tai labai moteriška? Džiaugiuosi, kad bent kur nors galiu būti moteriškesnė. Nes daugeliu atvejų gyvenimas verčia mane būti labiau vyru nei moterimi”, – kvatojosi A.Grigorian.
Po intensyvios koncertinės vasaros į namus sostinėje grįžusi A.Grigorian sunkiai įsisuka į kasdienybės karuselę.
„Grįžti namo visada yra gerai. Atsigauti po kelionių sunku, reikia įsijausti į ritmą, kuris yra namie. O kai atsigauni, kai jau žinai, kur padėtos vaiko kojinės, vėl reikia išvykti.
Tai ir yra sunkiausia. Toks yra mūsų, solistų, gyvenimas”, – kalbėjo operos festivaliuose Vengrijoje ir Vokietijoje vasarą koncertavusi pašnekovė.
Asmik beprotiškai pasiilgsta artimųjų, tačiau neslepia: atotrūkis yra didelis. Todėl reikia laiko vėl priprasti. Juk kelionėse atlikėja gyvena vien sau. O meilė?
„Meilei laiko visada trūksta, ji niekada nesibaigia. Mano meilė yra mano artimieji, tad laiko jai trūksta”, – teigė pašnekovė.
Vandens procedūras mėgstanti Asmik su nuovargiu kovoja plaukiodama baseine, kaitindamasi pirtyse. Tačiau šalin nuvyti dvasinį nuovargį kur kas sunkiau – tam jai reikia pabūti su artimaisiais.
Jei turėtų visiškai laisvas tris dienas, solistė norėtų nuvykti kur nors su artimaisiais. Kur? Tai priklausytų nuo nuotaikos. Moteriai patinka ir kaimo sodybos Lietuvoje, ir prašmatnesni užsienio kurortai.
„Vis dėlto atostogaujant man svarbiausia, kokie žmonės yra šalia”, – patikino Asmik.
Kol kas ji dar neįsisuko į repeticijų su „bohemiečiais” maratoną, tačiau grafikas – labai intensyvus.
„Pirmiausia – mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis, – sakė ji. – Juk jau nebe taip toli ir kitos kelionės, nauji vaidmenys. Niekada lipdama į sceną nesijaučiu tvirtai, kiekvienas spektaklis – naujas, nežinai, kas gali nutikti.”
Asmik nevaidina, ji išgyvena vaidmenį, nes nemoka kitaip. Scenoje ji verkia tikromis ašaromis.
„Neturiu kito pasirinkimo, čia nebėra „noriu” ar „nenoriu”, – šypsojosi pašnekovė.
Po itin stiprių ir emociškai sunkių vaidmenų Asmik tampa kitokia. Kiekvienas personažas jos sieloje palieka pėdsaką.
„Vieni spektakliai įkrauna energiškai, kiti – iškrauna. Pavyzdžiui, palaido elgesio, savanaudės Manon vaidmuo iš Giacomo Puccini operos „Manon Lesko” man davė ir dar daug duos.
Šis personažas manęs pasiėmė daugiau, nei aš – jo. Po spektaklių ir daug miegojau, ir ligoninėje gulėjau su lašelinėmis, buvo visko! Šįkart bus kitaip, o kaip – pamatysite”, – patikino spalio pradžioje su šiuo vaidmeniu į „bohemiečių” sceną vėl lipsianti garsi dainininkė.
