– Gintare, jūs dalyvaujate „Kviečiu šokti – pažadinta aistra“ projekte. Šis projektas iš dalies formuoja šokio meno gyvenimą miesto bei šalies socialinėje erdvėje, todėl kaip jums, kaip atlikėjai, suvokiamas pats šokis?
– Tai, ko gero, sunkiai suvokiamas reiškinys, kurį net mokslininkams sudėtinga paaiškinti, kadangi išgirdę ritmą ar melodiją žmonės nevalingai pradeda judėti. Ir vis tik, man tai gražiausia žmogaus saviraiškos forma. Šokiu nelaikau atskirų, techniškai atliktų žingsnelių. Ne, to negana. Šokis – tai bendravimas. Visuomet norėjau išmokti šokti, nes tai -, visų pirma, savęs išlaisvinimas nuo įvairių kompleksų ir suvaržymų.
– Kaip jums pačiai sekasi įsijausti į šokį?
– Keletą mėnesių bandau prisijaukinti parketą, deja dar negaliu pasidžiaugti tuo persilaužimu, kurį tikiuosi patirti greitu metu. Savo šokyje dar jaučiu atskirų judesių seką, todėl viliuosi, jog dedant dar daugiau pastangų, greitu metu galėsiu nustebinti save ir žiūrovus.
– Šokio projektas universalus tuo, jog išlaisvina dalyvių vaizduotę, o žiūrovui suteikia naujų estetinių patirčių, todėl jūsų manymu, koks yra šokio poveikis?
– Manau, kad svarbiausia yra tinkamai sukurti charakterį, jog žiūrovas galėtų pajausti nuotaiką. Šokyje nepakanka vien technikos ir preciziškai atliktų žingsnelių, reikia jausti savo vaidmenį ir įkūnytą personažą. Todėl informaciją, kurią šokėjas nori perteikti, priklauso tik nuo jo įsijautimo.
– Šou, kuriame dalyvaujate, stengiasi nustebinti, sudėtingu atlikimu, šokėjų gausa, bei dalyvių artistiškumu. Kaip jūs galvojate, ar kažką lemią išankstinės žinios stebint šokį?
– Išankstinės žinios suformuoja išankstinį nusistatymą, kas nėra gerai vertinant bet kokią meno sritį. Meną turime jausti, o ne suprasti, todėl labai svarbu, kad vertintojas stebėdamas kūrinį, gebėtų atsiriboti nuo visuomeniškų standartų, kuriuos turėjo iki tol, ir bandytų interpretuoti pats.
