Romantinė komedija „Valentinas Vienas“ ekranuose turėtų pasirodyti prieš Valentino dieną — vasario 8-ąją.
„Tai pirmas lietuviškas filmas, kuriame aš vaidinu ne Tadą Blindą, o veiksmas vyksta miegamajame“, — juokėsi dainininkas Mantas Jankavičius, juostoje įkūnijęs jautrų vaikiną Niką, kuris santykius kažkodėl užmezga tik su įnoringomis moterimis.
Vienintelė mergina, su kuria jis gali apie viską pasikalbėti, — Kristė (Agnė Grudytė). Juodu apsinuoginusius galima pamatyti viename filmo plakatų.
Romantinė komedija statoma pagal Kanadoje sukurto filmo scenarijų, kurio teises įsigijo Žilvino Naujoko (kuris prodiusavo ir filmą „Tadas Blinda. Pradžia“) įmonė.
Teko imti paskolą
Ž.Naujokas prisipažino, kad „Valentinas Vienas“ — rizikingiausias jo projektas, kadangi kuriamas be valstybės paramos.
Ši „Tado Blindos. Pradžios“ kūrėjų avantiūra paskatino laidos „Negaliu tylėti“ („Lietuvos ryto“ televizija) rengėjus pakalbėti apie lietuviško kino situaciją. Studijoje viešėjo šių filmų prodiuseris Ž.Naujokas, režisierius Donatas Ulvydas ir skeptiškai lietuviško kino atžvilgiu nusiteikęs žurnalistas Karolis Jachimavičius.
„Jei norime sukurti bent vidutinio arba mažo biudžeto filmą, turime dvi išeitis: laukti valstybės rėmimo arba prašyti draugų pagalbos. Pirmuoju atveju tampame priklausomi nuo Kultūros ministerijos“, — kalbėjo Ž.Naujokas.
Jo prodiusuotam filmui „Tadas Blinda. Pradžia“ valstybė buvo skyrusi daugiau nei du milijonus litų, tačiau tų pinigų nepakako.
„Ar tiesa, kad jums teko net užstatyti savo namus?“ — Ž.Naujoko paklausė laidos vedėja Asta Dudurytė.
„Taip, ėmiau paskolą ir dėl šio filmo labai rizikavau“, — neslėpė prodiuseris.
Kryžiaus žygiai į ministeriją
Jeigu lietuviškam kinui išlaikyti reikia tiek daug lėšų ir pastangų, tai gal apskritai neverta kurti filmų?
„Didžiuojamės tuo, kad „Tadas Blinda. Pradžia“ buvo sėkmingas projektas. Todėl nesinorėjo sustoti, — sakė Ž.Naujokas. — Bet buvome labai pavargę nuo kryžiaus žygių, kuriuos penkerius metus rengėme į Kultūros ministeriją, kad gautume pinigų filmui. Todėl nutarėme naują juostą statyti privačiomis lėšomis.
Net jeigu naujasis mūsų filmas taps žiūrimiausia kitų metų juosta, mums, kūrėjams, jis atneš labai nedaug pelno.“
Trūksta ne pinigų, o talento
„Lietuviškas kinas nemerdi. Tačiau norėdami kino pramonę išlaikyti, turime prašyti valstybės pagalbos, o apie tai, kad filmas gali atsipirkti, nėra net kalbos. Mūsų žiūrovų yra per mažai“, — guodėsi „Tado Blindos. Pradžios“ ir „Valentino Vieno“ režisierius D.Ulvydas.
O štai žurnalistas K.Jachimavičius įsitikinęs, kad Lietuvos kino kūrėjams trūksta ne pinigų, o talento.
„Lietuvoje filmus statantys žmonės dažniausiai neturi ko pasakyti. Kai žiūri juostą, atrodo, kad jos kūrėjams viskas iš rankų krito, — piktinosi jis. — „Tadas Blinda. Pradžia“ — išimtis. Jis sulaukė sėkmės, nes yra apie Lietuvą.
O kodėl mūsų šalyje nekuriami filmai, paremti tikrais patyrimais, išgyvenimais, kurie galėtų sukrėsti žiūrovus ir taip pat taptų populiarūs? Lietuvos režisieriai nemoka papasakoti tikrų istorijų.“
Ką daryti, kad žiūrėdami lietuviškus filmus žmonės salėje nežiovautų?
„Neseniai man šovė tokia nuostabi mintis apie kiną, kad ją užsirašiau ant sienos: „Reikia kankinti ne žiūrovą, o herojų.“ Tai ir galėtų būti sėkmės formulė“, — atrastu receptu pasidalijo D.Ulvydas.
Kurs „Ameliją iš Kauno“?
D.Ulvydas įsitikinęs, kad pasakoti įdomioms istorijoms taip pat reikia įgūdžių. Filmų kūrėjų darbą jis lygino su sportininkų.
„Filmas — kaip olimpiada. Jis kuriamas maždaug kas ketverius metus.
Tačiau jeigu kasdien nesitreniruosi, vargu ar olimpiadoje pasieksi gerą rezultatą, — sakė režisierius. — Lietuvoje kinas dar jaunas, žengia pirmuosius žingsnius. Remti reikia tuos kūrėjus, kurių žingsniai yra tvirtesni ir platesni, tuos, kurie jau yra šį tą pasiekę.
Tuomet po 10 metų Europoje visi gal žiūrės ir aptarinės ne filmą „Amelija iš Monmartro“, o juostą „Amelija iš Kauno“.
