I. Prudnikovaitės-Pitrėnės dienoraštis: „Mano vyras - atrama, dukrytė - mokytoja“

Gyvenime rašiau daug, bet ne dienoraštį. Jis man primena heroję Bridžitą Džouns arba paauglystę su visu problemų šleifu. Įsivaizduoju ašaromis aplietus jaunų dienų padūsavimus. Panele Bridžita kaip asmenybe taip pat per daug nesižaviu.

I. Prudnikovaitė-Pitrėnė įsitikinusi: žmogus, nepažinęs baimės, skausmo ir liūdesio, nesugebės įvertinti absoliutaus gėrio.<br>"Lietuvos ryto" archyvo
I. Prudnikovaitė-Pitrėnė įsitikinusi: žmogus, nepažinęs baimės, skausmo ir liūdesio, nesugebės įvertinti absoliutaus gėrio.<br>"Lietuvos ryto" archyvo
Daugiau nuotraukų (1)

Ieva Prudnikovaitė-Pitrėnė („Stilius")

Nov 27, 2012, 5:08 PM, atnaujinta Mar 15, 2018, 1:58 AM

Jeigu žmogui norisi rėkti, šaukti, pasakoti, išsilieti, geriau visa tai perkelti į dailę, muziką ar poeziją. Pagaliau vienąkart pašokti iki paryčių ar nubėgti kokį ilgą krosą – tada bus ir fizinės naudos.

Mano manymu, prasmingas žaibolaidis – pokalbiai ne tik su savimi, bet ir su žmonėmis, kuriais gali pasitikėti.

Arba laiškų rašymas. Ne sau – kam nors. Kam nors, apie ką gali pagalvoti kaip apie labai brangų. Senamadiška? Tikrai ne. Juk jei laiške papasakojai per daug, imk ir sudegink. Bet mintis jau bus paleista. O ir akyse šviesiau taps.

Jokios savianalizės priemonės neatstos mielo žvilgsnio ar prisilietimo.

Esu laiminga, nes visada mane supo žmonės, kuriais galėjau pasitikėti. Anksčiau buvo draugai, rūpėjo šėliojimas, dūkimas, šurmulys, o dabar – ramybės etapas su šeima.

Kartais pati sau linkiu save mylėti taip, kaip myliu šalia esančius.

Turiu puikius tėvus, su kuriais dažnai noriu matytis ir bičiuliautis.

Turiu vyrą – geriausią draugą, atramą, asmenybę, kuria didžiuojuosi, dukrytę Veroniką – didžiąją savo mokytoją.

Dukrytės atsiradimas – toks slėpinys, kurio vis dar iki galo suvokti neįstengiu.

Labai kviesta, laukta ir tokia neįtikėtinai mažytė, bet su tokia jėga nusiaubusi prieš tai buvusią rutiną.

Moteriai suteiktos nepaprastai didelės dovanos – pažinti gyvybės pradą, galimybė perkainoti vertybes.

Visa tai neatsiejama nuo naujų rūpesčių, savo gyvybinių išteklių atidavimo, nemigos, jaudulio – nenoriu slėpti, kad nėra labai lengva.

Bet viską atperka galimybė matyti ir glausti sveiką raudonskruostį burbulą. Veronika – atradėja. Sugebėjo manyje atrasti naują bruožą – kantrybę.

Tikiu, kad tai bus dar vienas mudviejų laimėjimas, praversiantis ir ateityje.

Pati būdama mažytė nemokėjau nė vienos vaikiškos dainos. Visą laiką leisdavau su tėvais ir, neišvengiamai veikiama aplinkos, dainuodavau tik arijas iš operų. Svarstydavau, kaip bus, kai teks savo vaikeliui dainuoti lopšines.

Pasirodo, pasirengimo ir nereikėjo – motinos balso tembras savaime ramina kūdikį, o melodijos ir žodžiai atsiranda tarsi iš niekur. Tiesiog išdainuoju mažylei savo meilę.

Svarbu su vaiku kalbėtis. Tai jo pirmosios ir labai svarbios pamokos.

Galima pasakoti apie bet ką – nukritusį kaštoną, kodėl medžių lapai tampa geltoni, kiek varnų tupi ant stogo ir kodėl jos vadinamos varnomis, koks kūrinys skamba ir kodėl būtent taip, o ne kitaip jis skamba, kodėl meduolis apvalus, o riestainis turi skylę, kodėl agurkas žalias ir kodėl reikėtų valgyti košę.

O jei kas pasakys, kad tai neįdomu, mes tiesiog su juo nedraugausime!

Gera kiekvieną sekundę būti su vaikeliu. Gera būti mama. Bet taip pat gera būti moterimi – aktyvia, laiminga, įdomia.

Džiaugiuosi režisierės Dalios Ibelhauptaitės ir dirigento Gintaro Rinkevičiaus pasiūlymu vėl įsilieti į „bohemiečių” gretas ir sukurti Olgos vaidmenį Piotro Čaikovskio operoje „Oneginas”.

Tikiu, kad daug metų pažįstami žmonės sukurs palankią atmosferą man sugrįžti į operos sceną po ilgokos pertraukos.

Mums visiems trūksta optimizmo. Juk galima būtų džiaugtis bet kuo. Štai, pavyzdžiui, kad gyvename būtent dabar ir būtent tokiame Vilniuje, skirtingai nei tas, kuris aprašytas Kristinos Sabaliauskaitės knygose.

Arba galima jausti palaimą, kad nematome į Žemę artėjančios planetos kaip režisieriaus Larso von Triero „Melancholijoje”. Kad nesame atstumti kaip Jono Biliūno aprašytas Brisius ir nejaučiame desperacijos kaip dailininko Edvardo Muncho įamžintame „Šauksme”.

Nors didelė tikimybė, kad žmogus, nepažinęs baimės, skausmo ir liūdesio, nesugebės ir absoliutaus gėrio įvertinti bei atpažinti. Tad viskam savi metų laikai.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.