Populiarumu besimėgaujantis radijo laidų vedėjas Jonas Nainys (28 m.) kadaise buvo vadinamas nevykėliu.
Farmacininkas Andrius Kavaliauskas (28 m.) sugebėjo įtikinti rėmėjus, kad jo kuriami vaistai nuo skausmo bus veiksmingi.
Svarbiausia — svajoti
„Sėkmės siekiantis žmogus pirmiausia turi daug svajoti“, — sako iš Pasvalio kilęs J.Nainys.
Radijo laidų vedėjas tik per plauką nelaimėjo TV3 konkurso „Šok su manimi“. Jis kartu su vienmečiu kolega Rolandu Mackevičiumi praėjusią savaitę vedė muzikos apdovanojimų ceremoniją M.A.M.A.
Sunku patikėti, kad šis charizmatiškas jaunimo numylėtinis mokykloje prieš auditoriją bijodavo net prasižioti.
„Kai buvau mažas, visai savimi nepasitikėjau. Buvau uždaras, nemaniau, kad sugebėčiau tapti net mokyklos renginių vedėju, — TV studijoje prisipažino J.Nainys. — Bet visą laiką įsivaizduodavau, kaip ką nors pasakoju didelei auditorijai.
Taigi svajonė nugalėjo baimę. Nesiekiau dirbti radijuje, bet visada norėjau gražiai kalbėti ir būti išgirstas.“
Vadindavo nevykėliu
Vis dėlto nepakanka vien norėti ir laukti. Siekiant tikslo tenka įveikti nemažai kliūčių, ne kartą atsitrenkti į sieną. Jono istorija yra būtent tokia.
„22 metus buvau nuolat į sieną atsitrenkiantis, nieko nesugebantis vaikinas. Pirmame darbe mane atvirai vadindavo nevykėliu“, — karčią patirtį prisiminė Jonas.
Būdamas filosofijos pirmo kurso studentas J.Nainys ėmė dirbti Šiaulių televizijoje. Vaikinas turėjo didelių ambicijų žurnalistikoje, nors nemokėjo sklandžiai nei kalbėti, nei rašyti.
„Po pusės metų vadovai man pasakė: Jonai, atsimerk — tu esi ne tam sukurtas, negali dirbti šito darbo. Dabar esu dėkingas jiems, nes manyje užviręs pyktis kėlė norą įrodyti, kad yra priešingai“, — pasakojo J.Nainys. Po paskaitų jis stengdavosi imtis kuo daugiau veiklos.
Amerikoje plovė indus
Po antro kurso J.Nainys išvyko į savo svajonių šalį Ameriką. Pusmetį Filadelfijoje dirbdamas indų plovėju, virtuvės šefo asistentu ir padavėju jis išmoko kantrybės ir anglų kalbą.
Grįžęs namo vaikinas vis labiau ėmė pasitikėti savimi — už uždirbtus pinigus įsigijo automobilį, pradėjo vesti renginius, juos organizuoti.
Norėdamas parodyti save ir pasižvalgyti po televizijos užkulisius Jonas dalyvavo LNK realybės šou „Ideali pora“ ir jį laimėjo. Netrukus jis gavo darbą radijo stotyje „Zip FM“.
„Iš pradžių darbas atrodė sudėtingas, tad reikėjo įdėti nemažai pastangų“, — prisiminė laidos „Radistai“ vedėjas ir didžėjas J.Nainys.
Kiekvieną dieną spardo sau užpakalį
Šiuo metu Jonui puikiai sekasi. Svarbiausia — jis jaučiasi esąs savo rogėse. Tačiau vaikinas įsitikinęs, kad sėkmė gali nusisukti, jei jis užmigtų ant laurų.
„Kiekvieną rytą atsikėlęs spardau sau užpakalį ir galvoju, kas bus rytoj ir ko toliau imtis, o ne išskečiu rankas tikėdamasis, kad visi mane mylės“, — kalbėjo J.Nainys.
Niurzgantiems, kad viskas krinta iš rankų, jis primena legendinio krepšininko Michaelo Jordano žodžius, kuriuos kadaise girdėjo vaizdo klipe.
Tame siužete M.Jordanas eina nusiminęs, nunarinęs galvą ir kalba: „Dėl mano kaltės komanda pralaimėjo keletą šimtų kartų. Paskutinėmis sekundėmis neįmečiau lemtingo tritaškio. Praradau tris dešimtis kamuolių. Ir vien dėl to man nusišypsojo sėkmė!“
„Taigi kiekvienam tenka įveikti savo nesėkmių ruožą“, — šį vaizdo klipą pakomentavo J.Nainys.
Medikas tiki atsitiktinumu
Vieni tvirtina, kad norint ką nors pasiekti reikia 99 proc. pastangų ir tik 1 proc. sėkmės. Kiti fortūna pasitiki labiau.
„Siekiant tikslo reikia išbandyti daug kelių, bet vis tiek laimė gali išsprūsti. Fortūna turi šiek tiek padėti. Kartais būtent aplinkybės lemia, ar tavo planas bus įgyvendintas“, — įsitikinęs vilnietis farmacininkas A.Kavaliauskas, sukūręs unikalų vaistažolių preparatą nuo skausmo.
Andriaus nuomone, tik atsitiktinumas lėmė tai, kad jam pavyko sukurti vaistą.
„Buvo sunku rasti laboratoriją, su kuria galėčiau bendradarbiauti neturėdamas didelių finansinių išteklių, — pasakojo A.Kavaliauskas. — Bet man pavyko. Kreipiausi į Prancūzijoje esančią laboratoriją, užsiimančią vaistažolių apdorojimu.
Ten patikrinau daugelio augalų veikliųjų medžiagų savybes ir sukūriau skausmą malšinančio vaisto formulę.
Ta Prancūzijos laboratorija tyrimus atliko nemokamai, o gamybai rekomendavo kitą vaistažolių preparatų gamintoją Prancūzijoje. Gamybai jau reikėjo pinigų.
Niekaip negalėjau gauti tam paskolos. Jeigu fortūna nebūtų suvedusi su žmogumi, kuris tapo mano investuotoju, kelias iki produkto atsiradimo būtų dar pailgėjęs, o gal net ir nutrūkęs“, — pasakojo A.Kavaliauskas.
Pelnas — tik po penkerių metų?
„Man keista, kad niekas kitas, dirbęs farmacijos srityje, nebuvo sugalvojęs ko nors panašaus“, — stebėjosi į konkurencingą sritį kaip viesulas įsiveržęs A.Kavaliauskas.
A.Kavaliausko kelias į sėkmę truko trejus metus, tačiau idėją vaikinas brandino nuo tada, kai baigė mokyklą ir pasirinko medicinos studijas.
Apie pelną kalbėti kol kas dar anksti. Andrius sako besidžiaugiantis tuo, kad vaistą laiko rankose. Dabar laukia kitas etapas — įtikinti pacientus.
Finansinė nauda? Apie ją vaikinas pasiūlė pašnekėti po penkerių metų.
Investicijos siekia šimtus tūkstančių, o grąžos Andrius tikisi sulaukti po poros metų.
„Mąstydamas apie sėkmę ir nesėkmę vaizduotėje nubrėžiu dvi linijas — viršuje ir apačioje.
Sulaukęs sėkmės viršutinę liniją dar kilsteliu. Jei kas nors nepasiseka, apatinę nuleidžiu dar žemiau. Svarbiausia — kontroliuoti, kad kartelės nebūtų iškeliamos per aukštai. Tai leidžia gerai jaustis nuolat. Esu įsitikinęs, kad nesėkmių ruožas — tai tiesiog mažesnė sėkmė“, — optimistiškai kalbėjo A.Kavaliauskas.
