Medžiotoju tapęs A. Žvinys aktorei I. Norkutei lapių kailinių neparneš

Apie lapių kailinius svajojanti aktorė Inga Norkutė (40 m.) ir šią žiemą jais nepasipuoš. Moteris jau susitaikė su tuo, kad dažniau tenka sukiotis virtuvėje, o ne prieš veidrodį, mat į medžiokles vykstantis jos vyras aktorius Aurimas Žvinys (29 m.) į namus parneša ne laimikių kailius, o jų mėsos.

I. Norkutė jau susitaikė su tuo, kad dažniau tenka sukiotis virtuvėje, o ne prieš veidrodį, mat į medžiokles vykstantis jos vyras aktorius Aurimas Žvinys į namus parneša ne laimikių kailius, o jų mėsos.<br>G. Šiuparys
I. Norkutė jau susitaikė su tuo, kad dažniau tenka sukiotis virtuvėje, o ne prieš veidrodį, mat į medžiokles vykstantis jos vyras aktorius Aurimas Žvinys į namus parneša ne laimikių kailius, o jų mėsos.<br>G. Šiuparys
Daugiau nuotraukų (1)

Ligita Valonytė („Gyvenimo būdas")

Jan 20, 2013, 10:27 AM, atnaujinta Mar 13, 2018, 3:59 PM

Šiaulių dramos teatro aktorius A.Žvinys į medžioklę dažniausiai leidžiasi apylinkėse, esančiose arčiau gimtojo Vilniaus.

Švenčionių rajono Magūnų medžiotojų būrelio nariu pirmiau tapo aktoriaus tėvas verslininkas Rimantas Žvinys, o vėliau ir sūnus.

„Lapių kailius padovanoju kitam medžiotojui, kuris juos renka. Žinau, kad tuos kailius jis neš kailiadirbiams, nes nori žmonai ką nors gražaus padovanoti.

Visų kitų laimikių – stirnų, šernų, elnių – kailius išmetame į atliekoms skirtą šulinį.

Šie kailiai dažniausiai nėra naudojami nei drabužiams siūti, nei namams puošti”, – pasakojo A.Žvinys, į žmonos užuominas apie šiltus kailinius reaguojantis santūriai.

Prisiminęs humoro nestokojančios sutuoktinės žodžius: „Gal galėtum kokius lapių kailinius padovanoti”, aktorius šypsodamasis pasvarsto: „Nežinau, ar ji labiau norėtų, kad sumedžiočiau lapę ar kad nuvežčiau į kailinių parduotuvę?”

Medžioklė A.Žvinį vilioja ne dėl kailių ar mėsos, o dėl buvimo gamtoje. Jeigu aktorius į savo pomėgį žvelgtų kaip materialistas, jo sumedžiotos žvėrienos kilogramo kaina būtų aukso vertės.

„Jeigu iš medžioklės siekčiau prasimaitinti, kilogramas mėsos kainuotų daugiau negu šimtą litų. Įsipareigojimai gamtai – dideli.

Juk iki medžioklės plotų tenka nuvažiuoti daug kilometrų, sudeginti daug degalų, savo lėšomis statyti žvėrims šėryklas, stebėjimo bokštelius.

Be to, reikia pasirūpinti ėdesiu žvėrims, mokėti kasmetinius būrelio mokesčius.

Per medžioklės sezoną sumedžioju apie dešimt kilogramų mėsos, vadinasi, jos kaina – kosminė”, – skaičiavo aktorius.

Dar vaikystėje matydamas, kaip tėvas išsiruošia į mišką, Aurimas netverdavo smalsumu. Jam knietėjo ir pačiam išvysti, kaip rengiamos medžioklės.

Būdamas septynerių metų berniukas tėvo paprašė nuvežti jį į medžioklę. Aurimas tapo varovu.

Patyrę varovai vaikui paprastai paaiškino, ką reikės veikti: „Vaikščiok šalia ir rėkauk, kiek gerklė leidžia.”

Aurimas per pirmą medžioklę labai pavargo, nes visą dieną teko vaikščioti po mišką.

Be to, juodu su vyresniu medžiotoju mediku dar ir pasiklydo.

Nors paklydėliai valandą šūkavo, niekas į jų balsus neatsišaukė. Kai gydytojas į viršų paleido šūvį, kiti medžiotojai pagal garsą juos greitai surado.

Nelabai sklandi pirma patirtis būsimo aktoriaus neatbaidė nuo miško.

„Nors daug kas galėjo pagalvoti, kad vaikui matyti sumedžiotą žvėrį – žiaurus įvykis, pirma medžioklė man nesukėlė nemalonių įspūdžių.

Tėvo vis prašydavau paimti mane kartu: stebėdavau visą procesą, mokydavausi iš patyrusių medžiotojų. Kai sukako aštuoniolika, baigiau medžioklės kursus, gavau medžiotojo pažymėjimą”, – pasakojo A.Žvinys.

Jis daug dažniau į medžiokles išsiruošdavo, kol studijavo ir gyveno su tėvais Vilniuje.

„Mano profesija tapo ir mano priešu. Juk savaitgaliais, kai rengiamos medžioklės, dažnokai vaidinu spektakliuose.

Todėl žiemą retai aplanko džiaugsmas, kai pavyksta ištrūkti į mišką”, – apgailestavo Šiaulių dramos teatre prieš septynerius metus pradėjęs dirbti aktorius.

Tačiau Šiaulių gyventoju A.Žvinys oficialiai tapo, kai pernai susituokė su tame pačiame teatre dirbančia aktore I.Norkute.

Tad Aurimas į Šiaulius atsivežė ir medžioklinį šautuvą, įregistravo šio miesto policijoje.

Buvęs vilnietis ketina susibičiuliauti su kokiu nors šiauliečių medžiotojų būreliu, kad pavyktų dažniau pamedžioti.

„Neseniai mačiau didžiulį gražų briedį, bet nebuvo galima jo šauti, nes medžioklės pradžioje paskelbiama, ką leidžiama medžioti, ko – ne.

Taip pat buvo išėjęs stirninas, tačiau irgi nebuvo galima jo medžioti.

Nors nemažai žmonių linkę manyti, neva medžiojame dėl mėsos, tikras medžiotojas niekada nešaus į neleistiną žvėrį. Tiktai brakonieriai eina į mišką dėl mėsos ir šaudo viską, kas papuola”, – įsitikinęs A.Žvinys.

Aktorius su bendraminčiais prieš dvejus metus netgi kuriam laikui nutraukė medžiokles, nes miškus užklojo stori sniego patalai ir dėl to žvėrys sunkiai susirasdavo ėdesio.

Medžiotojai ne į žvėris taikėsi, o vežė į šėryklas pašaro.

„Sunkiomis miško gyventojams aplinkybėmis medžioklės prilygtų jų naikinimui. Žvėrims visuomet turi būti suteikta galimybė pasprukti”, – medžiotojo filosofiją dėstė A.Žvinys.

Tad jį labiau vilioja tokie laimikiai, kurie lengvai nepasiduoda medžiotojams.

Vieni tokių gudruolių – bebrai. Brangiakailiai vandens žvėreliai atsargūs.

Nors juos nėra paprasta sumedžioti, dėl to aktorių apima dar didesnis azartas.

Be to, medžioklės taisyklės taip pat labai sergi vandens gyvius: nei paukščio, nei bebro negalima medžioti, jeigu jie yra vandenyje.

Todėl medžiotojui tenka tykoti, kol bebras išlips ant kranto. Neretai bebrams ant kranto paspendžiami spąstai. Didžiausia tikimybė, kad į juos gali patekti laimikis, naktį.

Tad A.Žviniui netekdavo sudėti bluosto. Jeigu laiku neišimsi iš spąstų laimikio, jis po paros ar dviejų gali pašvinkti.

Magūnų medžiotojų būrelio nariai bebrų įprastai tyko prie Neries – toje vietoje, kur ji teka netoli Lietuvos ir Baltarusijos sienos.

„Jeigu yra net menkiausia vandens tėkmė, bebrai kaipmat ją užtvenkia. Dėl bebrų gausos ir jų sugebėjimo puikiai prisitaikyti prie telkinių medžioklės plotai gali neatpažįstamai pasikeisti.

Prieš porą metų vaikščiojau po miškus, puikiai pamenu, buvo graži pieva. O šįmet toje pat vietoje viskas kitaip – užtvenkta pieva, medžiai išvartyti. Įspūdis – lyg po karo”, – pasakojo medžiotojas.

Bebrai miškų savininkams ir ūkininkams pridaro nemažai žalos, nes nugraužia daug medžių, o ganyklas paverčia didžiulėmis balomis.

Todėl vienintelė išeitis kontroliuoti pusiausvyrą gamtoje – šių graužikų medžioklė.

Aktoriui bebrų medžioklė įdomi ne tik dėl azarto, jam patinka ir šio žvėrelio mėsa. Bebrieną vyras vertina dėl to, kad tai ekologiška mėsa, nes bebrai minta medžių žieve.

„Kai kurie medžiotojai net nesiveža namo šerno patino mėsos, nes neapsikenčia kvapo. Briediena taip pat nepasižymi geru aromatu.

Medžiotojai labiausiai vertina elnieną, tačiau man skaniausia bebro mėsa. Bebriena, skirtingai negu kita žvėriena, neturi blogo kvapo”, – laimikių mėsą vertino aktorius.

Bebro mėsa nėra bekvapė, tačiau svarbiausia, kad jos aromatas nekelia šleikštulio.

„Jeigu bebrieną tik įmesčiau į puodą ir išvirčiau, nebūtų drąsu valgyti tokią mėsą. Ją reikia mokėti gardžiai paruošti. Geriausiai ją ruošia mano žmona.

Aš irgi moku, tačiau vietą prie viryklės dažniau užleidžiu Ingai, nes ji virtuvėje geriausiai pailsi nuo darbų”, – tikino pašnekovas.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.