A. Grigorian įkūnija Mariją – pragmatišką, modernią, savimi pasitikinčią moterį trumpa šukuosena, kuri savo nuostabiu dainavimu paskutinėje scenoje galutinai įtikina žiūrovą savo sielos kančiomis”, – negailėjo pagyrų lietuvių dainininkei kritikai po „Mazepos” premjeros.
Kaip solistei jį sekėsi kurti? Ar teko ką nors paaukoti dėl šio vaidmens?
Pirmiausia į akis krinta radikaliai pasikeitusi Asmik šukuosena – visiškai trumpi plaukai vietoj buvusių vešlių sruogų.
„Jei klausimas apie plaukus, tai juos paaukojau ne dėl to, – nusijuokia A. Grigorian. – Žinoma, visada aukoji laiką, nervus, kelerius gyvenimo metus. Šis vaidmuo buvo labai sudėtingas psichologiškai. Ką tiksliai paaukojau, pamatysime po kelerių metų. Kol kas dar nematyti.”
„Mazepa”, kaip ir dauguma operų, – apie meilę ir mirtį. Pagal Aleksandro Puškino poemą „Poltava” sukurtas muzikos kūrinys pasakoja istoriją apie etmono Ivano Mazepos dalyvavimą Poltavos mūšyje per Švedijos ir Rusijos karą.
A. Grigorian herojė Marija – spektaklio traukos centras. Ši mergina beprotiškai įsimyli vyresnį vyrą, viską dėl jo palieka, o operos finale išprotėja.
Spektaklį kūrė Olandijoje šiuo metu labai populiarus režisierius Ivas van Hove. Operos veiksmą jis perkėlė į mūsų dienas ir tarsi komentuoja dabar vykstančius karus.
„Režisierius mane vadimo „my nightmare” (išvertus iš anglų kalbos – „mano košmaras”), – juokėsi Asmik. – Dirbant su juo atsirado keblumų dėl kalbos barjero, bet iš tiesų puikiai sutarėme ir jis sakė, jog mielai norėtų dar kada nors dirbti kartu. Žinoma, aš – taip pat.”
