Kažkada buvau liekna kaip nendrė. Bet kai mečiau rūkyti, labai sustorėjau. Bet nesigailiu. Pripratau prie savo apvalių formų.
Suprantu, kad kartais esu kviečiama vaidinti ne tik dėl aktorinių sugebėjimų, bet ir dėl išskirtinės išorės. Šiuo atveju man tai didelis privalumas.
Ne visais savo vaidmenimis esu patenkinta. Visada jaučiu, kada galiu padaryti geriau.
Koks vaidmuo man brangiausias širdžiai? Viskas priklauso nuo to, ką laikysi brangiausiu vaidmeniu, – ar tą, kuris padarė tave žinomą, ar tą, kuris pakeitė kaip asmenybę.
Reikšmingas spektaklis „Trys aukštos moterys”, Kristijono Vildžiūno filmas „Nuomos sutartis”. Seriale „Nekviesta meilė” sukurtas Angelinos Baronienės vaidmuo stipriai pasuko mano likimą ir pakėlė populiarumo reitingus.
Nei teatro, nei filmavimosi sezonas man dar nesibaigia. Neseniai paprašiau savaitės kūrybinės pertraukos.
Gerbėjai manęs niekada nepersekiojo, meilės laiškų nerašė. Tik kartą kažkoks vyras atsiuntė laišką net iš San Paulo (Brazilijos), prašė mano nuotraukos.
Dabar gerbėjams nebereikia ranka rašyti laiškų, jie savo nuomonę reiškia internete. Paprastai mane pagiria už vaidmenis, o jei sulaukiu neigiamų komentarų, tai tik dėl per didelio svorio.
Niekada nesigailėjau, kad tapau aktore. Net kritiškiausiu metu, kai kišenėje turėdavau vos penkis ar septynis litus, o iki atlyginimo dar būdavo likusi savaitė.
Stojamųjų į aktorinį klaikiai bijojau. Į vieną studijų vietą pretendavo 150 merginų.
Prisimenu juokingą nutikimą, kai per stojamuosius režisierė Dalia Tamulevičiūtė man liepė suvaidinti paukštelį, iškritusį iš lizdo. Aš, aišku, „iškritau” iš to lizdo.
Po to man buvo liepta įsivaizduoti, jog prie manęs sėlina katė, aš bandau skristi, bet man nepavyksta. Galiausiai sulaukiau leidimo skristi. Ir pasileidau. Sustojau, išgirdusi komisijos juoką.
Pasirodo, manęs jau ketvirtą kartą buvo prašoma liautis skristi, bet buvau tiek įsijautusi, kad negirdėjau.
Negaliu pasakyti, kad esu laimės kūdikis, bet man neretai sekėsi. Svarbu atsidurti reikiamu metu reikiamoje vietoje ir kruvinai dirbti.
Mėgstu iššūkius. Dainavau „Dainų duetuose”, dalyvavau humoristinėse televizijos laidose, išleidau autobiografinę knygą.
Vienintelį kartą atsisakiau, kai pakvietė į projektą „Šok ir lieknėk”. Gydytoja patarė, kad šokiai ir dieta – per didelė apkrova širdžiai.
Meluočiau sakydama, kad nesistengiau suliesėti, bet visos pastangos buvo bevaisės. Bet gal ir gerai. Kitaip būčiau kaip daugelis aktorių – liekna ir gal sėdėčiau be darbo. Su dauguma konkuruoti sunku.
Be daug ko galiu apsieiti. Tačiau batams pinigų negailiu. Turiu daug batų, nesuspėju sunešioti. Tai mano silpnybė.
Namie nuo aktorystės nepabėgu, nes mano vyras Jonas Braškys irgi aktorius. Visą laiką apie savo profesijos užkulisius kalbame. Kartais be paliovos.
Kartais nepažįstami žmonės mėgina mane tapatinti su televizijos personažais. Mano, kad tokia esu ir gyvenime.
Mano draugės tėvas, kuris mane neblogai pažinojo, pasižiūrėjęs į Angeliną Baronienę „Nekviestoje meilėje” pasakė: „Na, ir pikta esate.”
Vienas protinę negalią turintis berniukas iš specialiųjų globos namų man parašė laišką: „Negalima ant mažų vaikų šaukti!” Paprašiau tų globos namų auklėtojų, kad vaikams paaiškintų, jog aš tik vaidinu blogą moterį.
Mudu su vyru reguliariai važiuojame į Simno specialiuosius globos namus Alytaus rajone. Lankome ten gyvenančius vaikus, nuvežame skanėstų. Visada per Teatro dieną jie paruošia mums spektaklį, išlydėdami padovanoja rankdarbių.
Dvasine prasme aš ten įsikraunu. Vaikai ten kitokie. Jie labai tikri ir nuoširdūs. Viską tiesiai šviesiai pasako. Kitaip nei įprastoje visuomenėje, kai nežinai, kas ką apie tave mano.
