Pasikalbėti apie gyvenimą Smoriginai mus pakvietė į Grūto kaimą netoli Druskininkų. Čia jie prieš 11 metų įsigijo sodybą, bet vis dar jaučiasi kaip naujakuriai.
Baleto šokėjas J.Smoriginas nesibodi darbo. Ar reikia atsivežti molio ir juodžemio, ar sukasti lysves, sėti ir sodinti daržoves, jis nieko nenori atidėti rytdienai.
Kastuvas ir grėblys – jam didžiausi pagalbininkai.
Meistrauti mėgstantis vyras turi daug planų. Nors uždengtas naujas namo stogas ir iš tolo švyti dailylentės, dar reikia nudažyti namo sienas, išlyginti veją.
Tik šiltnamis – žmonos Dalios teritorija, kur be jos pritarimo vyras nedrįsta nieko liesti.
Nėra tokios savaitės, kad Smoriginai iš Vilniaus nevažiuotų į Grūtą.
Tokios viešnagės jie nevadina poilsiu, nors leisti dienas kaime maloniau nei tūnoti bute Vilniaus senamiestyje.
Kaime J.Smoriginas jaučiasi saugus.
Čia jis gali gerai išsimiegoti, pailsėti, atgauti jėgas, čia – jo valstybė.
„Turiu privatininko charakterį, man nesvetimas nuosavybės jausmas”, – dėstė J.Smoriginas.
Jis neslėpė, kad kurį laiką pasiginčydavo su žmona Dalia, kuris iš jų yra grynakraujis kaimietis ir kuriam iš kišenės kyšo žagrė.
Įvairių televizijos šokių projektų vertinimo komisijos narys yra kilęs iš Kauno.
Šančių rajone gyvenęs Jurijaus senelis, kuris buvo smuikininkas, turėjo medinį namą, o šalia buvo kiemas ir daržas.
Šiame name augo dvi smuikininko dukterys ir sūnus. Viena dukterų, vėliau tapusi baleto šokėja, ir buvo Jurijaus motina.
Prisiminusį Šančius J.Smoriginą visada aplanko ilgesys. Vaikystės rojaus sodu tapęs senelio kiemas jam atstojo visą pasaulį.
„Man labai sunku įlįsti į daugiabutį, nors turime senamiestyje gerą butą ir tikrai negalėčiau skųstis”, – tikino vyras.
– Ar būnant kaime norisi suleisti rankas į žemę?
Jurijus: Širdyje esu kaimietis, Šančiuose žydėjo gėlės, turėjome daržovių, vertėmės ūkiškai.
Kol neturėjome su Dalia pinigų ir galimybės kurtis kaime, dažnai grumdavausi su kaimo ilgesiu.
Dalia: O aš jaučiuosi daugiau miesto žmogus.
Jurijus: Netikėkite. Mano žmona Dalia – kaimietė, gimusi Prienų rajone, Pakuonio kaime, ten praleido net du mėnesius, vėliau tėvai ją išsivežė į Vilnių.
Dalia: Vasaras visada praleisdavau pas senelius kaime, tiksliau – pas tetas. Kaimas man buvo pabodęs. Man jo ilgai nereikėjo.
Mane vis traukė į Druskininkus, norėjosi mirkti mineralinio vandens vonioje.
Jurijus: Dėl tų Druskininkų dažnai pykdavomės, Daliai vis primindavau, kad atvažiavome į kaimą, o ne į kurortą.
Dalia: Jurijus mėgsta pabarstyti sėklų lysvėje ir žiūrėti, kas iš to išeis. O man norisi nupirkti žydinčių gėlių. Pasodinai, ir gražu.
Galbūt dėl to kaimo moterys mane apkalbėdavo, sakydavo, kad esu prasta žmona, tinginė, jos girdavo tik mano vyrą, kad jis – darbštuolis.
Jurijus: Neklausykite, Dalia prisigalvoja. Aš sugebu užauginti bulvių, kopūstų, cukinijų, morkų, burokėlių. Galiu būti daržininkas, nes tai – veiksmas. Nepamirškite, mano profesija susijusi su judesiu.
– Dzūkijoje – vien smėlynai. Ar čia, Grūte, žemė derlinga?
Jurijus: Kasmet perkame juodžemio. Kadangi perka Smoriginas, pardavėjas nežmoniškai pakelia kainą.
– Grūte beveik niekas nelaiko gyvulių. Iš kur gaunate mėšlo?
Dalia: Nenaudojame nei mėšlo, nei trąšų, priešingu atveju nėra prasmės ką nors auginti.
Nesame sveikuoliai, bet atidžiai renkamės maistą.
Jurijus: Nenoriu, kad žmonės galvotų apie mane kaip apie juodadarbį.
– Ar žiūrite televizijos laidas, kuriose dalyvauja jūsų vyras? Ar jaudinatės?
Dalia: Kai vyko projektas „Šok su manimi”, kuris tęsėsi tris sezonus, tik kelis kartus negalėjau atvykti į televizijos studiją.
Po laidos pasipylus interneto komentarams, kaip Jurijus blogai pasielgė, koks jis yra chamas, prasidėdavo pragaras.
Jausdavausi taip, tarsi jis būtų nužudęs žmogų ar dar ką nors blogiau padaręs.
Jurijus: Studijoje viskas būna kur kas linksmiau, švelniau, nes mes žinome, kad tai žaidimas.
Dalia: Studijoje nebūdavo justi įtampos. Atokvėpio akimirką šviesaus atminimo aktorius Vytautas Šapranauskas nelaikydavo liežuvio už dantų, būdavo smagu.
– Ar nekildavo noro patarti Jurijui atsisakyti televizijos?
Jurijus: Televizija – graži moteris, kuri vieną dieną gali mane mesti. O profesija, kuriai atidaviau beveik 40 metų, niekada neišduos.
Nėra lengva dalyvauti televizijos šou. Žiūrovai nemato užkulisių, o didžiausia grėsmė yra išsieikvoti.
Dalia: Ne vieną kartą norėjome kartu su Jurijumi išeiti iš televizijos studijos.
Nerimavau, kad mano vyras gali pasidaryti nemalonus pats sau, nes jį nuolat lydėjo neigiami atsiliepimai.
Kas gerai pažįsta Jurijų, dažnai juokiasi, kad jam taip puikiai pavyko persikūnyti į blogiuko vaidmenį.
– O gal buvo parengtas toks scenarijus?
Jurijus: Nebuvo jokio scenarijaus, turėdavome sąrašėlį, kas po ko eina, o viskam diriguodavo Šapras. Vienas kitą suprasdavome iš žvilgsnių, eteryje buvome kaip broliai.
Dalia: Kartą į studiją atėjo mūsų giminaitė penkiametė Izabelė, ji atsisėdo antrojoje eilėje.
O pirmojoje eilėje laidos pradžioje sėdi kokia nors „Olialia pupytė”. Po kelių minučių ji dingsta.
Kai liko tuščia kėdė, ją užėmė Izabelė. Ji užsikėlė koją ant kojos, nes matė, kaip tai daro „Olialia pupytė”.
Šapras tik žvilgtelėjo ir pamatęs Izabelę pasakė: „Žiūrėkite, kaip Pikul susitraukė.” Jis turėjo žaibišką reakciją.
Jurijus: Šapras buvo nuostabus, ne todėl, kad jo jau nebėra. O gerti, tai geria visi.
Net prieškariu Lietuvos teatre vykdavo baliai, ir dar kokie.
Man nepriimtinas davatkiškumas, kai dėl Šapro mirties kaltinami artistai. Ne menininkus reikia prižiūrėti, o panagrinėti priežastis, kodėl žmonės geria.
Jie geria dėl streso. Juk daugelis priversti dirbti radiatoriui, nes visos pajamos – vien šildymui.
Įsivaizduokite, mano žmonos pensija yra 700 litų, o vien už buto šildymą reikėjo mokėti po 800 litų.
– Ar jūsų žmona pensininkė?
Jurijus: Ne tik ji, aš – taip pat.
Dalia: Dabar esu „Vilniaus baleto” direktorė, nes Jurijus paaukštino mano pareigas.
– Jei nėra mūzos, menininkas negali kurti. Ar tai tiesa?
Dalia: Nežinau, esu tik žmona. Kai Jurijus dirbo teatre, išeidavo iš namų 11 valandą ryto, o grįždavo vidurnaktį. Vaikai, buitis – viskas ant mano pečių.
Jurijus: Menininkų žmonos dažniausiai yra vergės.
– Ar savo vaikams jūs buvote labai reiklus? Ar lenkėte juos prie meno?
Jurijus: Esu reiklus, nes iš manęs pedagogai taip pat daug reikalavo. Jaunystėje buvau bjauraus būdo, todėl baleto pedagogai daug vargo su manimi.
Julius ir Agnė yra mano vaikai, o ne kaimyno, ir charakterį jie paveldėjo ne kieno nors kito, o mano.
Todėl paauglystėje jie buvo maištingi, tarp mūsų kildavo daug ginčų.
Kiekvienas jų ėjo savo keliu, bet per grumtynes su manimi.
– Kodėl sūnus Julius nutolo nuo meno?
Jurijus: Nesakyčiau. Jis – virtuvės meistras. Jis negali maisto patiekti bet kaip. Jam turi būti malonu. Ar tai nėra menas?
– O jūsų duktė Agnė?
Jurijus: Agnė mokėsi M.K.Čiurlionio menų gimnazijoje, taip pat konservatorijoje. Yra baigusi chorvedybą.
Kadangi Lietuvoje moterų chorvedžių yra daug, sunku rasti darbą. Agnė jau 10 metų gyvena Vokietijos mieste Frankfurte prie Maino ir dirba parduotuvės „MaxMara” direktoriaus pavaduotoja.
Manau, be gero skonio ji nebūtų tiek pasiekusi.
– Šiemet vasarį tolimoje saloje, Fuerteventūroje, šventėte 36-ąsias jungtuvių metines. O kaip susipažinote? Ar prisimenate tą dieną?
Jurijus: Su Dalia kartu mes – beveik 40 metų. Kai susipažinome, aš mokiausi M.K.Čiurlionio meno mokykloje, Dalia studijavo anglų kalbą. Mūsų bibliotekininkė buvo dekretinėse atostogose, todėl Dalia dirbo vietoj jos.
Dalia: Į biblioteką ateidavo daug moksleivių, jie mėgdavo nužvelgti nuo galvos iki kojų. Atspėdavau jų išdaigas.
Baleto šokėjai skambindavo pianinu, bet visi kaip tyčia prašydavo vokiečių kompozitoriaus Johanneso Brahmso natų, o jos būdavo padėtos aukščiausioje lentynoje. Reikėdavo užlipti ant kopėčių.
„Jums ir vėl Brahmso?” – klausdavau moksleivių, o jie dažnai nustebdavo: „Iš kur žinote?”
Tada man buvo 22-eji, o Jurijui – 19 metų, jis buvo abiturientas.
Jurijus: Tokiam vaikiškam vyrui kaip aš reikėjo ne paauglės, o vyresnės moters. Nieko nepadarysi.
– O kada susituokėte?
Jurijus: Gavau paskyrimą į Vilniaus operos ir baleto teatrą. Patekau į karinę tarnybą. Tai man buvo toks sukrėtimas, kad net sukosi mintys apie savižudybę.
Laimė, kariniame dalinyje praleidau keletą mėnesių. Vėliau atsidūriau Rygoje, kur repetuodavo Baltijos karinis dainų ir šokių ansamblis.
Dalia: Sykį atvykau į Rygą, kur tarnavo Jurijus. Pasipuošiau geltonu kostiumėliu, nes ketinome Latvijos sostinėje nešti pareiškimą tuoktis, o vestuves kelti Vilniuje.
Kai atėjome į Rygos civilinės metrikacijos skyrių, buvo didelė eilė, reikėjo ilgai laukti.
Dar manęs paklausė, ar žinau, kokia bus mano pavardė ištekėjus. Nežinojau, tada darbuotoja pasakė: „Smoriginas.”
Išsigandau, nes rusų kalba ištekėjusioms moterims priesaga prie sutuoktinio pavardės nepridedama.
Todėl nutarėme atidėti sutuoktuves.
Antras kartas susituokti – vėl nesėkmė. Praėjus metams su Jurijumi atvykau į Kauną, kad jis pasiimtų pasą. Planavome įteikti pareiškimą Vilniaus civilinės metrikacijos skyriuje.
Tąsyk pasivaikščiojome po Laisvės alėją, išgėrėme kavos ir sėdome į traukinį, vykstantį iš Kauno į Vilnių.
Vagonui pajudėjus, paklausiau Jurijaus, ar turi pasą. Pasirodo, ne.
Tada ne juokais supykau: „Žinai, blogas ženklas, nieko nebus.”
Jurijus mane įtikino išlipti iš traukinio Amaliuose ir grįžti į Kauną, tik tada jis surado savo pasą.
Susituokti mums pavyko tik iš trečio karto.
– Gal jūs tyčia tuomet užmiršote pasą?
Jurijus: Aš buvau išsiblaškęs.
Dalia: Išsiblaškymas – Jurijaus palydovas. Jam amžinai dingsta pirštinės, kepurė, skėtis.
Kartais prieinu prie jo, mosteliu ranka: „Alio, ar tu mane girdi?” Jis pasižiūri ir nueina toliau.
Jurijus: Esu neramus, man norisi vienu metu kuo daugiau nuveikti.
Dalia: Aš esu lėtesnė. Kai Jurijus tempia mane į daržą, svarstau: „O gal rytoj?”
Bet Jurijus kategoriškas. Jei pasakė, kad šiandien reikia nuravėti daržą, privalau paklusti.
– Gal mokėjimas nusileisti yra laimingos santuokos paslaptis?
Jurijus: Mes su Dalia kartu todėl, kad esame vaikiški, nors pagal amžių turėtume būti prisirpę.
Dabar džiaugiamės kiekviena smulkmena. Neseniai įkalbėjau Dalią išeiti į pensiją, nes ji dirbo Lietuvos nacionalinėje M.Mažvydo bibliotekoje.
Ji dabar laisva, nors yra „Vilniaus baleto” direktorė, ir mes visur galime būti kartu.
Dalia: Toks žingsnis buvo protingas – nesigailiu. Turime studiją, taip pat Vilniaus baleto teatrą. Darbo užtenka, kai reikia, išplaunu ir salę, švarinu patalpas.
Jurijus: Pagaliau išgirdau iš Dalios stebuklingus žodžius.
