Veikli, kūrybinga, nuolat užsiėmusi. Palinkusi prie eskizų ji padeda studentams suprasti mados kūrimo principus, pati modeliuoja apdarus ir šiuo metu ruošiasi įspūdingam kolekcijos pristatymui.
Tačiau pokalbis su dizainere vyko ne jos darbo vietoje, o gamtos oazėje – netoli Vilniaus esančioje sodyboje. Čia Jolanta mėgsta vasaroti. Kai pavyksta trumpam atitrūkti nuo reikalų, ji sėda į automobilį ir lekia į sodybą.
Kaimiška aplinka atgaivina sielą, nuteikia filosofiškai.
Sodybą prieš 25 metus įsigijo dizainerės tėvai. Visi statiniai yra išlikę autentiški – XX amžiaus vidurio. Prie senų, didelėmis spynomis rakinamų pastatų puikiai įsikomponuoja gėlės.
Kai J. Talaikytės tėvai įsigijo sodybą, viskas ten buvo apleista. Tą vietą vietiniai gyventojai vadino gyvatynu.
„Žmogaus rankos yra visagalės. Sutvarkyta teritorija nušvito nauju grožiu. Šią vietą pamilo visa giminė”, – pasakojo dizainerė, vedžiodama po savo valdas.
Iš pirmo žvilgsnio nepasakytum, kad smulkaus sudėjimo moteris yra tokia ištverminga.
„Aš pati žolę pjaunu, genėju medžius, apkarpau gyvatvorę, prižiūriu šiltnamį ir gėlynus, surenku derlių. Tik pati nesodinu ir neraviu.
Mano automobilyje visuomet yra guminiai batai, įvairių įrankių. Bagažinėje gali būti ir žoliapjovė, ir koks nors laistymo aparatas”, – sakė J. Talaikytė.
Automobilis jai reikalingas tik nuvažiuoti į sodybą ir sutvarkyti kokius nors darbo reikalus. Vilniuje jos gyvenimas verda aplink senamiestį.
Mados kūrėja prisipažino, kad jai nepatinka moteriški darbai. Tačiau sodyba – moterų karalystė. Vyrams į ją kol kas leista įkelti tik vieną koją. Natūraliai susiklostė, kad Jolantos mama, sesuo, pusbrolio žmona čia praleidžia didžiąją dalį laisvalaikio, tad prižiūri daržus, verda uogienes, konservuoja daržoves.
Sodyboje J. Talaikytė niekada neplauna indų, grindų. Visus moteriškus darbus atlieka kitos moterys. O ji eina laukais.
Žinoma, savo pačios namuose Vilniuje tenka užsiimti buitimi, nes kitos moters nėra.
„Mėgstu šeimininkauti, bet nedažnai tam turiu laiko. Dabar gyvenu iki jubiliejinės kolekcijos pristatymo, po kurio prasidės mano atostogos. Tada atsigausiu ir sodyboje gražinsiu aplinką”, – artimiausiais planais pasidalijo J. Talaikytė.
Kai apžiūrėjome kaimo ramybe dvelkiančius namus, valandą skyrėme fotosesijai. Jolanta prieš fotoobjektyvą šėliojo kaip paauglė. Fotografas Vladas ir J. Talaikytės vyras Vytautas Naudžiūnas vos spėjo spragsėti savo fotoaparatais. Jolanta pozavo kaip patyręs modelis.
Vilniaus dailės akademijos profesorė, skleisdama savo jaunatvišką polėkį, galėtų sužavėti ir studentus.
Ir kam šautų į galvą, kad šiai kūrybingai ir stilingai moteriai liepos 8 dieną sueis penkiasdešimt metų?
Pati neįtikinamiausia fotografija buvo padaryta dumblo kvapą skleidžiančiame tvenkinyje tarp baltų lelijų. Reta moteris išdrįstų lįsti į purviną vandenį, kur neaiškaus gylio dugnas.
O Jolanta, pasipuošusi balta vasarine suknele, drąsiai nubrido į tvenkinio vidurį tarp karališkųjų lelijų. Iš paskos į vandenį įbrido ir „Lietuvos ryto” fotografas.
– Kaip jaučiatės prieš jubiliejų?
– Širdyje esu labai jauna. Neseniai tarsi pro miglą suvokiau, kad jau esu brandi moteris.
Nemanau, kad jau viską pasiekiau ir daugiau nieko gero nebebus. Tačiau ši sukaktis yra etapas, kai verta sustoti, atsigręžti ir pasižiūrėti, ką pasiekiau, ką padariau gero ar blogo. Juk turiu dar pakankamai laiko ištaisyti klaidas arba padaryti tai, ko iki šiol nespėjau.
Dabar pats laikas padėkoti žmonėms, kurie buvo ar yra šalia manęs, tiems, kurie man nutiesė tiltelius svarbaus tikslo link. Matyt, ir priešams padėkočiau, nes jų dėka sugebėjau įveikti ne vieną sudėtingą kliūtį.
Daugiau skaitykite žurnale „Stilius“.
