Atidarius Valdovų rūmus, nuo liepos 6-osios, mus jau aplankė tūkstančiai žmonių.
Tik tokius populiarius muziejus kaip Trakų pilį ar Jūrų muziejų Klaipėdoje aplanko tūkstančiai žmonių per dieną. Tai išimtys, nes šiaip Lietuvos muziejai lankytojus per dieną skaičiuoja tik dešimtimis ar šimtais.
Žinoma, mes, Valdovų rūmų muziejaus komanda, trokštame, kad jų būtų kuo daugiau, – tam pasitelksime turizmo įmones bei mokyklas.
Net tokie garsūs pasaulio muziejai kaip Paryžiaus Luvras ar Romos Vatikanas, per dieną lankomi tūkstantinių minių, neišsilaiko iš parduodamų bilietų. Tad tai valstybės rūpestis.
Kaip jaučiausi, kai buvau atakuojamas dėl Valdovų rūmų atstatymo? Dažniausiai buvo puolami statybos reikalai – o su jais muziejus neturėjo nieko bendra, nė vienas statyboms skirtas centas neperėjo pro mūsų įstaigą. Vis dėlto dažnai tekdavo atsakinėti ir į klausimus, kurie su mumis nesusiję.
Tai labai žeidė ir skaudino. Ne tik aš, bet ir kiti muziejaus darbuotojai dažnai skiria savo asmeninį laiką, sveikatą, transportą darbo tikslams. Kai taip elgiesi, tikiesi bent nebūti puolamas, o dar esi netgi apvaginamas.
Kodėl taip elgiamės, aukojamės? Mums visiems tai dalis gyvenimo tikslo, tai prasmė.
Džiugina, kad aštuoniasdešimt procentų Lietuvos gyventojų Valdovų rūmus laiko valstybingumo, istorijos simboliu.
Jėgų teikia ir tai, kad užsienio ekspertai, vykdę panašius projektus, gerai vertina mūsų darbus.
Kaip į mano darbą reaguoja artimieji? Mama palaiko mane – niekada nepriekaištavo, kad užtrunku darbe ar net dirbu namie.
Kodėl rinkausi tokį kelią? Nežinau, negaliu į tai atsakyti, niekada bet kokio savo darbo nevertinau formaliai. Tokių atsidavusių žmonių Lietuvoje daug, tik tie kiti apie mus net neįtaria, nes visus vertina pagal save.
Man pačiam daug nereikia. Pajėgiu išlaikyti sergančią mamą, net padėti vargingiau gyvenantiems giminaičiams. Dar – knygoms ir operinės muzikos kompaktiniams diskams. Kompozitoriai Vincenzo Bellini, Giuseppe Verdi – mano mėgstamiausi.
Daug ką stebina, kaip įsimenu daug istorijos datų ir faktų. Rūmuose dirba daug talentingų žmonių, kurie gali keturias valandas vesti ekskursijas ir kalbėti faktų kalba. Man teko pakeliauti po Europą, studijuoti Berlyne, Zalcburge, pamatyti tautoms ir valstybėms svarbių objektų, tad norisi žiniomis pasidalyti, paaiškinti, kodėl rūmai būtini. Vis dar yra nesuvokiančių Valdovų rūmų atkūrimo svarbos.
Bet nuo žmonijos istorijos pradžios net priešai tai suvokė – puldavo ir naikindavo svarbiausius pastatus. Gyventojai juos prikeldavo, nes tai buvo kultūrinio, politinio, diplomatinio gyvenimo simboliai. Kiekvienos tautos ir jos atstovo garbės reikalas išsaugoti ar atkurti svarbiausius valstybingumo ženklus.
Lenkijos valstybė ir tauta buvo formuojama istorijos pagrindu. Istorija buvo svarbiausias veiksnys XIX amžiuje lenkų tautai išlikti ir atkurti valstybingumą. Krokuvos, Varšuvos pilys – tokio istorinio požiūrio pavyzdžiai.
Lietuviai turėjo problemą su savo istorine raida, jos dalis, susijusi su Lenkija, mums tarsi svetima, tad dėmesys buvo nukreiptas į kalbą. Valdovų rūmų vykdomais švietimo projektais norėtųsi atkurti lietuvių tautos istorinės savivokos grandinę.
Nuo Mindaugo laikų mūsų valstybė turi svarbių ryšių ir tradicijų, o tai svarbu, kad jaustumės oriai.
Pavyzdžiui, nuostabu, kad operos pas mus buvo pastatytos anksčiau nei Paryžiuje ar Londone. Įsivaizduokite, kokio lygio buvo mūsų kultūra, jei Vazų laikotarpiu XVII amžiuje Valdovų rūmuose grojusi kapela buvo vertinama kaip viena geriausių Europoje.
Ir ta kapela grojo ne tik Vilniuje, bet ir provincijoje – Veliuonoje per atlaidus. Neįsivaizduojamas dalykas! Vadinasi, Valdovų rūmai turėjo didelę reikšmę ne tik sostinei, bet ir visai šaliai.
Su kokia istorine asmenybe norėčiau susitikti? Sapnavau, kad rūmai neišgriauti, o stovi – tik mes jų nematėme. Susitikti norėčiau su kuo nors, kas rūmus matė ir pasakytų, kur ir ką ne taip padarėme. Geriausia būtų susitikti su architektu Costante Tencalla, kuris prisidėjo prie šio statinio puošimo XVII amžiuje.
Apie atostogas dar negalvoju. Bet galbūt atsipūsiu vasaros pabaigoje. Labai mėgstu keliauti – jei neapsilankau Romoje, tais metais jaučiuosi prasčiau.
Dar mėgstu klausytis muzikos.
Galiu ir sausainius ar pyragą iškepti – tai darau iš akies, nesilaikau receptų. Bet neprisimenu, kada tai dariau. Nėra kada apie tai galvoti – reikia dirbti, gyventi.
Kaip sugebu visuomet būti gerai nusiteikęs? Dažniausiai žmonės nusiteikę geranoriškai, tad ir bendrauti miela. Tik štai jei elgiasi ciniškai, meluoja – tai tiesiai pasakau į akis.
