Per pokalbius aptariami ir planai, kam pastatyti paminklą. Sugalvojama, kaip tai padaryti – ir paminklai pastatomi.
Kitą pirmadienį Vilniuje, prie Mindaugo tilto, pradės mojuoti legendinės „Lituanicos“ sparnas – paminklas Stepono Dariaus ir Stasio Girėno skrydžiui.
Jau gauti leidimai pastatyti paminklą garsiajam bitlui Johnui Lennonui.
Vilniaus turistų lankomiausių objektų penketuke – Franko Zappos paminklas, o draugų pastatytas F.Zappos paminklas Baltimorėje tapo šio miesto simboliu.
– Ar statyti paminklus – jūsų profesija?
S.Pilinkus: Nei profesija, nei pomėgis. Vien tik statyti paminklus būtų nuobodu, turi jausti malonumą.
S.Paukštys: Mes turime ką veikti: tyrinėjame senienas, kaupiame kolekcijas, rengiame parodas, koncertus. Paminklai tik įprasmina mūsų veiklą.
– Kodėl tai darote?
S.Pilinkus: Kartais kyla noras save apgauti: esą yra amžinų dalykų. Kai supranti, kad viskas laikina, pradedi ieškoti, kas ne taip laikina. Be to, taip galima parodyti pasauliui, kas mes tokie, ką mes darėme, kas mums svarbu.
S.Paukštys: Mes abu garbėtroškos, mums reikia dėmesio, kad mus girtų. Gal tai irgi vienas variklių? Kaip mergaitės, kurios pasipuošė ir nori, kad jas visi pastebėtų.
– Kokį ženklą pasauliui siunčia Lietuvoje nebuvusio ir su ja nesusijusio F.Zappos paminklas?
S.Paukštys: F.Zappos paminklas siuntė žinią: jei tai niekam nekenkia, galima įgyvendinti bet kokią idėją.
S.Pilinkus: F.Zappos paminklas buvo demokratijos testas Lietuvai. Lietuvos Nepriklausomybei – tik penkeri metai, o mes sugalvojome ir pastatėme. Tai liudijo, kad egzistuoja laisvė.
– Girdėjau istoriją, kad kartą naktį S.Paukštys ėjo marių pakrante Juodkrantėje iš draugų gimtadienio ir atsitrenkė į stulpą, ant kurio užkeltas Liudviko Rėzos biustas.
Pažiūrėjo ir nutarė tokį pat paminklą pastatyti F.Zappai. Kaip kyla mintis statyti paminklą?
S.Pilinkus: Visur yra istorija. Tarkime, Saulius turėjo sumanymą pastatyti skulptūrą, kuri judėtų, bet nežinojo, kas tai galėtų būti: vėjas, sparnai, burės? Ką ji galėtų reikšti?
Sutapo, kad artėjo S.Dariaus ir S.Girėno skrydžio sukaktis. O Vilniuje paminklo jiems nebuvo.
Norėjome kitą sparną pastatyti Niujorke, iš kur jie pakilo. Iš pradžių atrodė: viskas vyksta sklandžiai, bet paskui leidimo negavome.
S.Paukštys: Siūlėme ir Kaunui statyti paminklą, bet jie atsiuntė raštą: esą Kaune ir taip S.Dariaus ir S.Girėno vardai įamžinti, ko čia kiekviena proga kartoti?
– Ar statydami paminklus tikitės įsiamžinti?
S.Pilinkus: F.Zappos paminklas įtrauktas į 25 būtinų pamatyti Lietuvoje objektų sąrašą. Beje, įrašytas pirmajame dešimtuke. Kas ten parašyta? „Grupė entuziastų pastatė paminklą.“
Kažkokia neturinti vardų grupė, jokių idėjos autorių. Arba atminimo lenta žymiam Vilniaus fotografui Janui Bulhakui. Saulius sugalvojo, surado rėmėjų – ar kur nors tai parašyta?
Aišku, turime tuštybės, bet neturime iliuzijų šitaip įsiamžinti.
– Kokia nauda iš šios veiklos?
S.Pilinkus: Asmeninis pasitenkinimas: man malonu, kad statant paminklą F.Zappai buvau nuo pradžios iki pabaigos. Gal nebent mano seneliui, kuris ilgai gyveno Baltimorėje, būtų malonu sužinoti, kad tapau Baltimorės garbės piliečiu.
– Kodėl šiemet ėmėtės Vilniuje statyti paminklą J.Lennonui?
– Neturime sąrašo, kam statysime paminklus. Per F.Zappos paminklo atidarymą daug žmonių priekaištavo: kodėl paminklas ne J.Lennonui? Pažadėjome pastatyti paminklą ir jam.
S.Paukštys: Paminklą J.Lennonui norėjome statyti Kirgizijos ir Kazachstano pasienyje. J.Lennonas sveikintų atvykusius į Kirgiziją. Po to – Rodo saloje. Graikijoje kilo krizė, galvojome, J.Lennono įvaizdis kvies draugauti.
Bet Vilniuje netoli geležinkelio stoties atsirado viešbutis, kuris iš sandėlių rajono pradėjo kurti gražų miestą.
Kartą atėjau ten susitikti su draugais. Sėdžiu kavinėje, žiūriu pro langą – skveras, betoninėje lysvėje augalai auga. Pagalvojau: tik J.Lennonas galėtų sulaikyti šį sandėlių virsmą.
– Nuo ko reikėtų pradėti?
S.Pilinkus: Reikia turėti gerą idėją ir atminti, kad vienam to niekada nepavyks padaryti. Ir susitaikyti su mintimi, kad teks ieškoti pinigų.
Tai labai įdomu. Atsiranda naujų draugų, pažįstamų, oponentų. Kas nors duoda stulpą, kas nors – metalo, kas nors sutinka išgrįsti plytelėmis už dyką. Išmoksti gerbti visus, kurie padėjo.
– Kaip dalijatės garbe?
S.Paukštys: Mes neplanavome išgarsėti, juo labiau nesidalijome, kiek procentų garbės kuriam atiteks.
– Kaip per tiek metų nesusipykote?
S.Pilinkus: Buvo visko. Juk skiriasi charakteris, temperamentas, požiūris į pasaulį. Reikėjo nemažai metų, kad priimčiau jį tokį, koks jis yra. Man su juo įdomu.
Pasigendu jo skambučių. Mes kaip kokios panelės skambiname vienas kitam kartą per dieną. Iškrypimas!
Manau, moterys draugauja kitaip: jos žino vienos apie kitas viską! Mes nežinome visko vienas apie kitą ir nenorime žinoti.
– Ar draugauja ir jūsų žmonos?
S.Pilinkus: Tai tikrai nebūtina. Čia ne šeimų draugystė.
S.Paukštys: Mūsų žmonos nesipyksta, bet kasdienių ritualų neturi.
– Žmonės netiki idealizmu. Ar girdėjote kalbų, kad statydami paminklus padedate plauti pinigus ar pasisavinate rėmėjų lėšas?
S.Paukštys: Iš pradžių reikia turėti ką pasisavinti. Tos mūsų surinktos pinigų sumos vos padengia būtinas paminklo pagaminimo išlaidas.
Na, kartais gal galime iš to išgerti alaus ar pavalgyti pietus. Gal kelis centus ir esame savo reikmėms išleidę.
S.Pilinkus: Jei išdygtų koks vasarnamis ar prabangus automobilis, jei avėčiau 300 litų kainuojančius batus... Daugybę kartų girdėjau iš užsieniečių: kodėl jūs viso to nepaverčiate verslu?
Pavyzdžiui, F.Zappa: registruojame bendrovę, pagaminame suvenyrų, įrengiame kioskelį.
Važinėjame ir skaitome paskaitas, kaip statėme paminklą. Dalyvaujame festivaliuose, parašome atsiminimus. Bet man tai neįdomu.
Žinau, kad nebūsiu verslininkas. Verslas – labai sunkus darbas.
– Žinutė, kad Baltimorėje pastatytas lietuvių padovanotas F.Zappos paminklas, per dieną patraukė 40 milijonų skaitytojų dėmesį. Milžiniška Lietuvos reklama. Ar po to niekas neklausė jūsų patarimo, kaip kurti šalies įvaizdį?
S.Pilinkus: O kodėl turėtų kreiptis? Mes – neįvardyta gerbėjų grupė, kuri neturi vardų.
Vienu metu buvau reklamos agentūros konsultantas. Mokėdavo honorarus už idėjas. Reikėdavo kas savaitę sugalvoti po idėją kokia nors tema. Tris mėnesius buvo įdomu, patiko ir skalsesnė duona. Vėliau tai tapo prievole.
– Kaip susipažinote?
S.Pilinkus: Kartą draugai papasakojo, kad iš Kauno atvyko lyg ir fotografas, kuris turi labai daug idėjų. Prieš du dešimtmečius visi turėjo bent po kelias idėjas, o S.Paukštys – dvidešimt. Kažkoks idėjų maniakas.
S.Paukštys: S.Pilinkus turėjo galeriją „Langas“, o aš pirkau iš jo paveikslą. Po to jis mane įsileido į savo galeriją, kurioje įkūriau savo fototeatrą.
– Ir iš karto susidraugavote?
S.Pilinkus: Ne, ne iš karto. Mes labai skirtingi. Labiausiai mus sieja bendras vardas.
Kai žmogus tampa gyvenimo dalimi, jį priimi, kad ir koks būtų. Gal kai kas siutina, bet nenori tos savo gyvenimo dalies prarasti. Laikomės per atstumą kaip du magnetai. Ir nesusikabinę, ir nenutolę.
– Ką vienas kitam dovanojate per gimtadienius?
S.Pilinkus: Nieko. Nesame įsimylėjėliai, kad dovanotume emocines staigmenas. Daiktų mums ir taip užtenka. Mus abu pradžiugintų storas pluoštas pinigų, bet tiek neturime.
