Laimingi tėvai pirmagimiui suteikė skambų romėnišką Maksimilijano vardą, reiškiantį „didingiausias, puikiausias“.
„Gyvename puikiai, mūsų sūnus – grynas Krupeckas“, – juokavo S.Krupeckaitės vyras Dmitrijus, laikydamas ant rankų beveik trijų mėnesių kūdikį.
Papuoštas mėlyna kepuraite ir mėlynomis kelnėmis 6 kilogramus sveriantis berniukas švytėjo jausdamas tėvo šilumą.
Tuo metu Panevėžio „Cido“ arenoje jo motina Simona avėsi 38 dydžio sportinius batus. Ruošdamasi treniruotei ji tikino, kad sūnus panašus į vyrą, – jie kaip du vandens lašai.
„Dima, ar nematai? Mūsų sūnus – iš Leopoldų giminės“, – stengėsi linksmai užbaigti ginčą Simona.
Į šią areną sportininkė ir jos vyras vis dažniau pasiima sūnų, kurio poreikiai diktuoja šeimos dienotvarkę. Paguldytas į vežimėlį kūdikis mėgsta, kai jį kas linguoja, jam patinka ir dideliu greičiu lekiantys dviračiai.
Kai išvydęs dviratį berniukas ima mirksėti akimis, tėvai svarsto – gal bus sportininkas.
Maksimilijanui prieš akis – visas gyvenimas, o pirmąsias dienas leisdamas dviračių treke kūdikis dar nežino, kokie garsūs dviratininkai yra jo tėvai.
Gyventi pagal grafiką įpratusi dviratininkė prisipažino, kad gimus sūnui turėjo išmokti save tramdyti: „Negalėčiau sakyti, kad auginti vaiką sunku, bet dar daug kas neįprasta.“
Kūdikis pastabus. Kartą Simona su vyru namuose per televizorių žiūrėjo tarptautines dviratininkų varžybas.
Europos ir pasaulio čempionės pirmagimis net pritilo, pamatęs televizoriaus ekraną.
„Žiūrėk, mūsų sūnus irgi domisi dviračiu“, – prapliupo kvatoti Dima.
Per tris mėnesius kūdikis svorio priaugo beveik dukart ir nesiskundžia apetitu. Maitindama sūnų sportininkė dažnai jį priglaudžia prie krūtinės, pieno jai netrūksta, o berniukas auga stiprus ir sveikas.
Arenoje esantys žmonės netrikdo Maksimilijano, kurį tėvai dažniau vadina Maksu. Guvus berniukas mėgsta čiauškėti, būti kalbinamas.
Kai nusibosta, vaikas ima muistytis ir rodyti kaprizus, tada nepadeda nei pliušinis aštuonkojis, nei žindukas. Maksui reikia mamos.
Krūtimi pamaitinusi kūdikį Simona žino, kad jis tuoj pat užmigs, o tada vėl bus galima tęsti treniruotę.
Dukart geriausia Lietuvos sportininke Simona išrinkta čia treniruojasi šešiskart per savaitę – šią dienotvarkę gali sugriauti tik „Cido“ arenoje vykstantys šventiniai koncertai.
„Dabar gyvename pagal sūnaus grafiką – jei jis ilgiau miega, keliuosi ir aš vėliau, sunkiau būna tik tada, kai suplanuojame rytinę treniruotę“, – prisipažino Simona.
Apsisprendimas grįžti į didįjį sportą jos vyrui nebuvo didelė staigmena. Dmitrijus žinojo, kad devyni nėštumo mėnesiai be dviračio Simonai labai prailgo.
Kol Simona neplanavo šeimos, net aštuonerius metus ištvėrė be atostogų dalyvaudama aukščiausio lygio varžybose.
Pernai rudenį Panevėžyje vykusiame Europos dviračių treko čempionate S.Krupeckaitė iškovojo net tris medalius – auksą keirino rungtyje ir komandiniame sprinte bei bronzą sprinto varžybose.
Kūdikio laukimas pristabdė šį beprotišką tempą.
Kad gali gimti sūnus, Simona sužinojo, kai 16-ąją nėštumo savaitę buvo atliktas ultragarso tyrimas.
Mažiausiai tuo abejojo Dmitrijus, todėl būsimieji tėvai iš anksto išrinko sūnui vardą.
Lauktis sūnaus Simonai nebuvo lengva, nes jai reikėjo keisti aktyvų gyvenimo ritmą – atsisakyti treniruočių, daugiau dėmesio skirti poilsiui. Vargino ir padidėjęs kūno svoris.
3,1 kilogramo sveriantis 51 centimetro ūgio Maksimilijanas gimė 2013-ųjų rugsėjo 26-ąją. Nors buvo ankstus rytas – 5 val. 50 min., Dmitrijus po 10 minučių jau stovėjo prie Panevėžio ligoninės durų su gėlių puokšte.
Simonos vyras nenorėjo dalyvauti gimdyme, nes, jo nuomone, tai – moterų reikalas.
„Nors viskas ir vyko gerai, gimdymas nebuvo lengvas, truko apie 14 valandų“, – prisimena Simona.
Po kelių parų gimdyvė su kūdikiu grįžo namo. Pasveikinti sūnaus ir marčios iš tolimojo Omsko į Panevėžį atskubėjo Dmitrijaus motina Vera. Be Maksimilijano, Vera turi dar du anūkus.
Kad galėtų dažniau padėti Simonai, iš Utenos į Panevėžį persikėlė jos motina, irgi buvusi sportininkė.
„Mama mane labai gerai supranta, ji pritarė, kad grįžčiau į sportą“, – sakė Simona.
Bet Simona, nuo mažų dienų prie treko pratinanti sūnų, kol kas nesvajoja, kad jis taps dviratininku.
Sūnaus, kaip profesionalaus dviratininko, neketina auklėti ir Dmitrijus.
„Neabejoju tik tuo, kad Maksas sportuos. Tikiu, kad jam tai patiks.
O kokį jis pasirinks kelią, priklausys nuo jo gabumų ir norų“, – sakė treneris.
Sūnaus gimimas – ne tik didelis džiaugsmas. Dviratininkė po gimdymo jaučiasi kur kas tvirčiau. Po treniruotės grįžusi į namus moteris, myluodama sūnų, tuoj pat pamiršta maudžiantį skausmą. Jai nėra kada skųstis nuovargiu.
„Kai grįžtame iš treniruotės, nėra kada net atsiliepti telefonu, reikia maitinti sūnų, patiems pavalgyti, susitvarkyti buitį.
O sūnui linkėčiau geros sveikatos, nes nuo to labai daug kas priklauso, mano karjera – taip pat“, – prieš pat Kalėdas sakė Simona.
2014-aisiais jos laukia svarbūs startai – jau balandį dviratininkė ketina dalyvauti Vokietijos mieste Kotbuse vyksiančiose varžybose.
Patvirtinus naują atrankos į olimpines žaidynes sistemą, dviračių trekas gali tapti viena sunkiausių sporto šakų.
Kad iškovotų teisę dalyvauti 2016-ųjų olimpinėse žaidynėse Brazilijos mieste Rio de Žaneire, kiekviena dviratininkė privalės surinkti tam tikrą taškų skaičių.
Dmitrijaus tai nebaugina – jis žino, kad po gimdymo moters organizme susikaupę hormonai padeda siekti sporto aukštumų.
„Vaiko gimimas – ne liga. Psichologiškai tai praturtina šeimą. Po gimdymo pasikeitė netgi Simonos charakteris, ji pradėjo kur kas mažiau kreipti dėmesio į smulkmenas“, – pripažino sutuoktinis.
Dabar treniruotės dviratininkei suteikia daugiau teigiamų emocijų. 16 kilogramų dėl nėštumo priaugusios dviratininkės svoris – vėl beveik toks pat kaip iki nėštumo.
Fizinis krūvis nuolat didinamas, ir ji nebeatsilieka nuo kitų, nors treniruojasi su vaikinų komanda.
„Anksčiau Simona po treniruotės skųsdavosi, kad jai sunku, kad galvoje vis dar sukasi kokių nors pralaimėtų varžybų akimirkos, o dabar ji kur kas ramesnė.
Paima sūnų į rankas, ir viskas atlėgsta, nes nėra kada krimstis, gailėtis savęs“, – sakė dviratininkės vyras Dmitrijus.
Kai atsirado Maksimilijanas, pasikeitė ir augintinės kalaitės Bandos charakteris. Šuo iš pradžių ignoravo naują šeimos narį ir nelabai domėjosi, kas guli suvystytas.
Banda anksčiau manė esanti vienintelė numylėtinė namuose ir lodama nieko neprileisdavo artyn, kol neįsitikindavo, kad nepažįstamas žmogus draugiškai kalbasi su šeimininkais.
Supratusi, kad turi rimtą konkurentą, kalaitė tarsi ėmė pavydėti kūdikiui Simonos ir Dmitrijaus meilės.
Tik patyrusi, kad užsispyrimu nieko nepakeis, Banda vėl tapo draugiška, ėmė įdėmiai stebėti kūdikį.
Dmitrijus drausmina Bandą rusų kalba, bet ji klauso ir lietuviškų Simonos komandų. Šuo nesupainioja jokių komandų, nors girdi jas skirtingomis kalbomis.
Keli klausimai vyrui, kai negirdi žmona
Kai treke pripažinimo atkakliai siekęs tuometis Rusijos rinktinės dviratininkas D.Leopoldas 2003-iaisiais Maskvoje susipažino su Simona, jis neįtarė, kad dėl lietuvės paaukos savo karjerą.
Tapęs meilės tremtiniu ir susituokęs su Simona, Dmitrijus persikėlė iš Maskvos į Panevėžį ir tapo žmonos treneriu.
– Ar nebuvo gaila iškart po gimdymo varyti žmoną sportuoti?
– Tai nuo manęs nepriklausė, neverčiau jos taip elgtis. Ji vieną dieną pasakė: „Paimk vaiką, nebegaliu ištverti, taip sunku, pasiilgau dviračio.“
Kai organizmas pripratęs prie fizinio krūvio ir staiga atsiranda pauzė, žmogus gali labai prastai jaustis. Kai sėdi ir nieko nedarai, o ateina treniruotės metas, gali netgi pradėti smarkiau plakti širdis, išpilti prakaitas. Tai rodo, kad organizmas nesugeba prisitaikyti.
– Apie ką svajojate kitais metais?
– Vaikas – ne liga, jis negali išmušti iš vėžių, manau, Simona galės normaliai pasirengti varžyboms.
Žinoma, bus ir daug keblumų – neaišku, ar galėsime trise su sūnumi vykti į varžybas, ar pavyks susirasti gerą auklę. Anksčiau gyvenome tik dėl savęs, o dabar reikia atsižvelgti ir į vaiko interesus.
– Ar tiesa, kad pagimdžiusios sportininkės sugeba net pagerinti asmeninius rekordus?
– Nėštumas teigiamai veikia moters organizmą, nes suaktyvina lytinių hormonų veiklą. Ne paslaptis, kad kai kurios gimnastės, būdamos antrą ar trečią mėnesį nėščios, sugebėjo laimėti svarbių pergalių.
– Kodėl Simona treniruojasi kartu su vyrais?
– Kol Simona laukėsi, pagalvojau, kad gera proga suburti vyrų dviratininkų komandą, iki tol daugiau išmaniau apie moterų sportą.
Neapsirikau. Iš pasaulio jaunių čempionato 2013-ųjų rugpjūtį mano auklėtinis Svajūnas Jonauskas grįžo su aukso medaliu, nors dviratį pradėjo minti vos prieš dvejus metus. Per savo dvidešimties metų karjerą dar nesu matęs tokio galingo sprinterio kaip Svajūnas.
Vienu šūviu nušoviau du zuikius, nes viskas labai gerai susiklostė. Mano bernaičiai per metus paaugo, sutvirtėjo, dabar Simona turi su kuo treniruotis.
Šiuolaikiniame dviračių treke nieko nereiškia absoliuti raumenų masė. Dviratininkas gali būti vidutinio ūgio, smulkaus kūno sudėjimo, sverti ne daugiau kaip 65 kilogramus, bet jis privalo turėtų didelę sprogstamąją galią, kad galėtų lėkti į finišą kaip kulka.
Todėl treniruotės pasidarė kur kas sudėtingesnės. Tai – dar vienas iššūkis ir man, ir Simonai.
