Kadangi Kristina vertina humorą, kai kuriuos klausimus pasiskolinau iš pastarosios, praėjusių metų skaitomiausios jos knygos „Danielius Dalba & kitos istorijos“ apsakymo apie rašytoją Danielių Dalbą. Herojų taip pat kalbino žurnalistė.
– Kai kada kūrinių tęsiniai vertinami skeptiškai ir griebiamasi animacinio filmo „Šrekas III“ pavyzdžio. Ką apie tai manote?
– Na, jei žmogaus akiratis apsiriboja „Šreku“ ar serialais, skepsis vertinant suprantamas, – juokiasi Kristina. – Išsilavinę žmonės žino, kad britų rašytoja Hilary Mantel už „Vilkų dvaro“ tęsinį „Grąžinkite kūnus“ gavo antrąją Bookerio premiją ir todėl tęsiniai jiems nekelia išankstinės neigiamos nuomonės. Ir šiaip nuo pat pradžių toks ir buvo sumanymas – jog „silvų“ bus ne viena, o nedidelis ciklas, sudarysiantis visumą.
– Jūsų knygų „Silva rerum“ herojai tokie ryškūs ir sodrūs, kad net ir su didžiausiu niekšu norėtųsi susitikti realiame gyvenime. Jei būtų tokia galimybė, ar norėtumėte išgerti arbatos su savo knygų herojais?
– Niekada apie tai nesusimąsčiau – nekūriau jų kaip kokių įsivaizduojamų draugų. Jų charakteriai ir tipažai labai skirtingi – nuo pasiaukojančių vienuolių iki visiškų niekšų ir bailių. Be to, romanuose pasakoju ir apie skirtingus amžiaus tarpsnius: „Silva rerum“ leitmotyvas buvo paauglystė ir jaunystė, „Silva rerum II“ – branda, o „Silva rerum III“ – veikiau jau apie vidutinio amžiaus krizę. Man patinka nevienareikšmiški personažai, tad naujojoje knygoje skaitytojų laukia staigmenos.
– Jūsų knygos, galima sakyti, virto reiškiniais – rengiamos ekskursijos pagal „Silva rerum“, skaitote istorijos paskaitas. Kas širdžiai mieliausia ir galbūt kas nors dar neįgyvendinta?
– Labai keista, kai tai, ką padarei, imama ir įvardijama kaip reiškinys... Ir dar dažnai apipinama visokiais gandais, o kritikai nagrinėja kaip „populiarumo fenomeną“ ir ieško vos ne sąmokslo teorijų, – juokiasi rašytoja. – Nieko tokio ypatingo nepadariau – tiesiog parašiau knygą apie tai, ką išmanau, ką ilgai studijavau ir aistringai myliu – meną ir mokslą, dailę ir istoriją, ypač senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio.
Kad ir ką darydama – ar rašydama knygą, ar skaitydama akademinę paskaitą – stengiuosi auditoriją tuo užkrėsti, pasakoti kuo įdomiau, uždegti savo entuziazmu. Mūsų šalies istorija įdomi, didinga, turtinga, tačiau ilgus dešimtmečius okupacinis režimas ją menkino, mokyklose dėstė tempdamas ant marksizmo-leninizmo ir klasių kovos kurpalio. Kai stengiuosi parodyti LDK laikotarpį su visomis jo istorinėmis įdomybėmis, spalvomis ir skaitytojai ar paskaitos auditorija tai pamato, pradeda domėtis patys, diskutuoti, – tai yra didžiulis atpildas.
O dėl planų... Nesu prietaringa, bet vieno prietaro laikausi – nepasakoju apie tai, kas neįgyvendinta, nes tuomet dažniausiai neišsipildo.
– Žavitės LDK kultūra, nesusipažinusį su ja iš esmės stebina jūsų romanų herojės – stiprios ir savarankiškos, tarsi tokios tuomet negalėjo būti.
– Visuose trijuose LDK statutuose buvo apibrėžtos finansinės moterų teisės. Taip, ištekėdama moteris atsinešdavo kraitį, bet vyras jai privalėdavo garantuoti vieną trečiąją dalį turto, net jei moteris liktų našlė, sumanytų skirtis ar būtų nevaisinga.
Tuo metu Europoje žmona su visu kraičiu pereidavo vyro nuosavybėn, tad tikrai unikalu, kad LDK moteris buvo taip finansiškai apsaugota, palyginti su to meto Prancūzija ir kitomis Vidurio Europos šalimis.
Tvirta moters padėtis LDK pasireiškė net per kultūrą – kitose Europos šalyse nėra tokio fenomeno kaip paminklai kūdikiams. Juos užkasdavo bevardžiame kape, ir viskas – net ir turtingos šeimos. O LDK moteris buvo gerbiama kaip bajoriškosios giminės dėmuo, už jos visą laiką stovėjo kilminga šeima – tėvas, broliai, dėdės, todėl ir buvo gerbiamas jos ryšys su vaikais.
Paminklas kūdikiui – motinos meilės išraiška, beje, finansiškai anuomet labai brangus. Tai, kad nebuvo ignoruojamas moters poreikis gedėti ir savo jausmų išreikšti paminklu, rodo didžiulę pagarbą jai ir supratimą.
Be to, ir industrijos, manufaktūrų (Ona Sanguškaitė-Radvilienė išplėtojo visą stiklo, audimo ir dažyklų manufaktūrų tinklą) istorija rodo, kad LDK moterys buvo gana savarankiškos ir verslios. Juk būtent moterys dažniausiai administruodavo dvarus.
Tiesa, naujosios knygos laikotarpiu moterų padėtis tampa išskirtinė tuo, jog jos pradedamos tekinti itin jauno amžiaus, beveik dar vaikai – kartais net trylikos, keturiolikos metų. Jos tapdavo itin pažeidžiamos, joms buvo nelengva išlikti negailestingoje, dinastinių ir turto interesų padiktuotoje tikrovėje.
– Kartais atrodo, o ir jūsų knygų herojai dažnai kalba, kad tai, kas buvo, vertingiau už šiandieną. Ką apie tai manote? Gal yra kažkas, ko pati labai ilgitės ir kartu viduje šyptelite, jog to neišvengia nė vienas su metais tolyn einantis žmogus?
– Sakoma, kad praeities ilgesys būdingas tiems, kurie nieko nebesitiki iš ateities. Aš – priešingai – gyvenu santarvėje su savo laiku ir tikiuosi, kad ateitis dar gali nustebinti.
Praeities nesiilgiu, niekada nesvajoju ten atsidurti – viskas mano gyvenime buvo labai dėsninga ir vedė į dabartį. Nenorėčiau nei grįžti į vaikystę, nei vėl būti paauglė, nei dvidešimtmetė. Dabar jaučiuosi daug harmoningiau, sukaupusi daugiau žinių, išmokusi vertinti ne paviršius, o paprastus, bet esminius gyvenimo dalykus – ir jie pripildo širdį džiaugsmo. XVIII amžiuje tikrai nenorėčiau gyventi – vien dėl sanitarinių sąlygų, neišsivysčiusios medicinos ir moterų beteisiškumo.
– Skaitymas, anot jūsų kitos knygos „Danielius Dalba & kitos istorijos“ herojaus D.Dalbos, turi būti kaip seksas arba narkotikas?
– Nei viena, nei kita. Skaitymas turi būti kaip meilė – užvaldantis ne tik jusles, bet ir protą, pakylintis, praturtinantis, atskleidžiantis svarbius dalykus apie žmogaus būtį, priverčiantis geriau pažinti patį save ir suprasti aplinkinius. Ir kaip meilė – galbūt šiek tiek sužeidžiantis, iki širdies gelmių.
– Ko pasiilgęs skaitytojas – tikrai ko nors iš kūno ir kraujo? Ko pasiilgusi jūs pati?
– Nežinau, ko ilgisi skaitytojai, – juk žmonės tokie įvairūs, jų skoniai tokie skirtingi. Kas vienam – svarbiausia gyvenimo knyga, kitam gali pasirodyti nuobodžiausia grafomanija.
Galiu atsakyti tik pati – visada ilgiuosi intelektualaus, įtraukiančio pasakojimo. Knygos, kurią perskaitęs niekada nebebūni toks kaip prieš ją pradėdamas, – kuri pakeičia tave, priverčia susimąstyti ar suteikia esminių žinių. Ir kurios atmosferą, herojus ar mintis nešiojiesi savo galvoje dar ilgą laiką ir nebijai skaityti dar kartą, nes kaskart ji atskleidžia ką nors nauja, turi tam tikrą literatūros meno magijos, neįmintos mįslės matmenį.
– Kur slypi jūsų kūrinių sėkmė?
– Nežinau, nes tokios didelės nesitikėjau... Tačiau sudėjau į savo knygas labai daug darbo, žinių ir širdies. Labai norėjau, kad skaitytojai pamiltų tą Lietuvos istorijos laikotarpį, apie kurį rašau, kad skaitydami justų ir matytų jo grožį.
– Dalbai buvo skirtas štai toks klausimas: kaip apibrėžtumėte savo santykį su lietuvių literatūros tradicija?
– Niekaip. Yra tiesiog geros knygos ir yra prastos knygos, parašytos lietuvių kalba. Skaitydama vadovaujuosi kokybės kriterijais, o ne tautiniais sentimentais. Tad nė kiek ne gėda sąžiningai prisipažinti, kad Žiuljeno Sorelio (Stendhalio „Raudona ir juoda“. – Red.) istorija man kur kas įdomesnė ir stipresnė nei Liudo Vasario (V.Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“).
Ir kad Ričardas Gavelis yra tarptautinio aktualumo rašytojas, sukūręs vieną paveikiausių ir intelektualiausių kada nors skaitytų sovietinės sistemos skrodimų. Svarbu kokybė, o ne tautybė.
– Kuriuos autorius – ne tik Lietuvos – itin vertinate?
– Pastebėjau, kad juos sieja vienas dėsningumas: labai mėgstu meninę prozą, parašytą mokslininkų, akademinių žmonių. Gal dėl to, kad joje būna šio to daugiau nei vien forma žavintis literatūrinis pasakojimas, bet ir idėja, elegantiškas mąstymo tikslumas, intelektualinės ir intertekstinės užuominos, mankšta smegenims. Umberto Eco, Marguerite Yourcenar, Susan Sontag, jau minėtasis R.Gavelis – tokios puikios literatūros pavyzdys.
– Kaip reaguojate į jūsų nemėgstančius kritikus?
– Visiškai niekaip – niekada nesu niekaip viešai reagavusi ar atsakiusi į jokią recenziją. Manau, jog tai autoriui paprasčiausiai nedera. Jam dera rašyti, o kritikams – kūrinį kritikuoti.
Be to, jei kritikas nemėgsta ne kūrinio, o pačios autoriaus asmenybės ir tai persiduoda jo vertinimui, tai jis – paprasčiausiai neprofesionalus, nes profesionalas sugeba atskirti žmogų nuo teksto.
Prisiminkime, kad Fiodoras Dostojevskis, amžininkų liudijimu, buvo nepakenčiamai bjauraus charakterio tipas, bet genialus rašytojas, – juokiasi Kristina. – Tačiau aš negaliu skųstis – mano knygos sulaukė tikrai daug įdomių, įžvalgių, intelektualių ir palankių recenzijų.
– Iki šiol vis dar nepriklausote jokioms literatų sąjungoms, susivienijimams ar idėjinėms estetinėms grupėms, nes tai, pasak Danieliaus Dalbos, neseksualu?
– Todėl, kad niekada nejutau tokio poreikio. Be to, dabar ir ne sovietmetis, kai norėdamas būti kūrėju būtinai turėjai gauti valdžios leidimą ir pažymėjimą – priklausyti Rašytojų ar Dailininkų sąjungoms, kurios dažniausiai tebuvo cenzūros ir „dedovščinos“ aparatai.
Žvelgiant filosofiškai, kūrėjas visuomet yra vienišas, jis galynėjasi tik pats su savimi ir jam vienam težinomais iššūkiais. Ir su Danieliaus Dalbos personažu nesitapatinu – atvirai šnekant, tapatintis su juo man būtų regresas.
– Kūrėjai greičiausiai visuomet apimti nerimo. Kokia jūs būnate iki kūrimo proceso, jau pasinėrusi į jį ir užbaigusi?
– Ne, nerimas man nebūdingas. Tiesiog visas procesas labai intensyvus intelektualiai, būna daug tyrinėjimo ir kūrybinio azarto, tai neabejotinai išsunkia, bet taip ir turi būti. O po to būna geras jausmas – kaip ir po kiekvieno darbo, kuriam atidavei visą savo širdį, jėgas ir pastangas. Vėliau ateina susvetimėjimas tekstui, o tada ir prasideda nerimas, lenktyniavimas su savimi: ką padaryti nauja ir dar geriau nei lig šiolei.
– Ar naujojoje knygoje bus skaitytojui atpažįstamų smulkmenų iš šių dienų, pavyzdžiui, kaip „šventojo Hiacinto skulptūra ant koplytėlės Raudonosios armijos prospekte“, kuri minima apsakyme „Vilniaus vėtrungės“?
– Bus XVIII amžiaus Vilnius – kur kas labiau atpažįstamas nei pirmosiose dalyse, nes būtent iš to laikotarpio išliko nuostabiosios Glaubitzo bažnyčios, kurias matome ir šiandien. Ir nepaprastai daug istorinės medžiagos apie miestą – pradedant amžininkų atsiminimais, realiais miestiečių ir krautuvininkų vardais, baigiant freskomis ant pastatų sienų.
Šis Vilnius tikrai yra arčiau mūsų nei tas, kurį aprašiau pirmajame romane, – tuo metu įvyksta didžiulis papročių, buities, kasdienio gyvenimo pokytis. Net kalba jau kitokia, su modernesnėmis sąvokomis.
Ir dar bus daugeliui nepažįstamas, bet, tikiuosi, ne mažiau įdomus Nesvyžius bei kiti LDK gudiškosios dalies miestai, nes ten vyko mano istorinių herojų gyvenimas. O romano siužetinė linija labai keista, bet tikra istorija, nutikusi vienam kunigaikščių Radvilų. Tad specialiai vykau į Baltarusiją, domėjausi tos giminės pasakojimais, turėjau galimybę gerai išnaršyti Nesvyžiaus rūmus.
– Žinau, kad nepasakojate apie save, bet nors truputį gal galite atskleisti, kaip išlaikote dvasinę pusiausvyrą – daugelis dabar skundžiasi pašėlusiu išsunkiančiu gyvenimo tempu?
– O kas jums sakė, kad ją išlaikau? Ir kad dvasinė pusiausvyra – mano siekiamybė? – smagiai perklausia Kristina. – Kai kas nors siaubingai suerzina ir jaučiu, kad gali išmušti iš vėžių, apsiaunu sportbačius ir lekiu pabėgioti. Padeda.
– Lietuvoje dažna pokalbių tema net viešojoje erdvėje – moters išorė. Vienos nesidažo visai, kitos pernelyg išsigražina net ir padedamos plastikos chirurgų. Vienos kalba apie receptus ir vaikų auginimą, kitos net gimdyti nusprendusios be skausmo. Ką manote apie vieną ir kitą moterų kategoriją?
– Nieko nemanau, tegul kiekvienas daro ką nori. Puiku, kad gyvename tokiais laikais, kai galime pasirinkti, kas mums priimtiniausia.
– Esu sutikusi nuostabių išsilavinusių moterų su puikiu humoro jausmu, kurias bent kartą gyvenime užvaldo gaivališkas „esu negraži“ kentėjimo momentas. Ar esate išgyvenusi ką nors panašaus, pagaliau auginate dukrą – kaip manote, ką mergaitei reikia įdiegti, kad jos netrikdytų tokie išgyvenimai?
– Moteriškumo esencija – anaiptol ne klasikinis grožis. Jei pasigilintume į pasaulio istoriją ir prikeltume didžiųjų vyrų žymiąsias didžiąsias moteris – Kleopatrą, Barborą Radvilaitę, Henriko VIII antrąją žmoną Aną Bolein, madam Pompadour – mus nustebintų tai, ką pamatytume. Žinoma, išvystume, kaip grožio idealai keičiasi, nelygu epocha.
Tačiau kur kas svarbiau, kad tos moterys nebuvo klasikinės gražuolės, bet gebėjo didžiausiems epochos protams, žymiausiems karvedžiams jaukti smegenis ir priversti juos daryti nesąmones. Viskas priklauso nuo to, kaip moteris jaučiasi savo kailyje, savo kūne. Pasitikėjimas, buvimas santarvėje su pačia savimi – seksualiausias dalykas.
Turbūt tai vadinama charizma – ji yra arba jos nėra. Bet jeigu moteris visą laiką įsitempusi ir pastirusi galvoja apie tai, kaip ji atrodo, tai charizma, sutikite, šito nepavadinsi. O visa kita yra skonio reikalas.
– Kokios moterys jums kelia pasigėrėjimą, už ką jas – giminaites, drauges – pagirtumėte?
– Džiaugiuosi ir esu dėkinga, kad augdama šeimoje nepatyriau psichologinių traumų, kurios turėtų įtakos vėlesniame mano gyvenime. Nemačiau bjaurių užguitumo, antrarūšiškumo modelių, šeimoje buvo daug šviesių, išsilavinusių moterų, kurios aplink save sukurdavo labai daug šilumos.
Koks privalumas yra turėti emociškai stabilią mamą, kuri nesidrasko ir nepuola į isterijas. Tik tam tikram laikui prabėgus įvertini, kad tai nėra savaime suprantamas dalykas – mama su giliu emociniu intelektu, kurio nepraranda net tada, kai blogi laikai ir pačiai be galo sunku.
Galiu pasididžiuoti draugėmis, kurios tokios ištikimos, kad, neabejoju, jei prireiks – mirties patale paduos vandens stiklinę. Mano artimos moterys yra kūrybingos, aktyviai gyvenančios, jos visos skirtingos, tačiau būti šalia jų tiesiog labai gera, įdomu ir tikra, be jokio falšo.
Naujojo romano siužetinė linija labai keista, bet tikra istorija, nutikusi vienam kunigaikščių Radvilų.
