Brolis ir sesuo tikina, kad juos siejantis ryšys ypatingas. Dažnai jiems nė nereikia kalbėti, nes vienas kitą puikiai supranta iš žvilgsnio. Maža to, jei vienas jaučiasi blogai, ir kitas negali džiaugtis gera savijauta. Tad nors Arvydą ir Dianą skiria septynerių metų skirtumas, juodu jaučiasi lyg dvyniai, rašo „Lietuvos ryto“ priedas „Stilius“.
Ir ne veltui, juk jie išgarsėjo viską darydami kartu: eidami per stiklo šukes, guldami ant kardo ašmenų, vairuodami automobilį užrištomis akimis ir atlikdami kitus kvapą gniaužiančius triukus. Kartu Arvydas ir Diana nepabūgo užsišaldyti ledo kube. Prieš devynerius metus juodu pagerino pasaulio rekordą – ledo kube išbuvo net 63 valandas 31 minutę ir 15 sekundžių.
– Tokiems triukams reikia ne tik įgūdžių, bet ir besąlygiško pasitikėjimo vienas kitu. Ar visada buvote tokie artimi?
Diana: Drauge esame patyrę daug išbandymų. Atliekant sudėtingus eksperimentus būtina pasitikėti partneriu. Iš tiesų Arvydu pasitikiu labiau nei savimi.
Pasiekę pasaulio rekordą tiksliai žinome, kaip išmokti valdyti savo kūną ir emocijas.
Arvydas: Be to, kartu sukūrėme sistemą, kaip savitaiga padeda atskleisti žmogaus paslėptas galimybes, kaip lavinti pasitikėjimą savimi, išmokti valdyti ir kontroliuoti savo emocijas stresą keliančiomis aplinkybėmis, atsikratyti įtampos ir žalingų įpročių, nusistatyti gyvenimo tikslą ir susikurti visavertį gyvenimą.
Visas idėjas generuojame kartu. Mus sieja nepaprastas ryšys. Gerai jaučiame vienas kitą, suprantame iš pusės žodžio, o kartais užtenka tik žvilgsnio.
– Kaip sutarėte vaikystėje?
Arvydas: Mūsų mama ir tėtis – profesionalūs artistai, tad kai buvome maži, labai daug keliavome. Esame dėkingi tėvams, kad nepalikdavo mūsų seneliams, nors taip daro dauguma artistų.
Diana: Taip, tėvams tekdavo vykti į gastroles nuo Kaliningrado iki Vladivostoko. Atstumus tarp miestų dažniausiai įveikdavome traukiniais, kuriuose praleisdavome po keletą parų.
Su Arvydu buvome lyg viena komanda. Nuo mažens supratome, jog reikia palaikyti vienas kitą, suprasti, padėti. Mes net neturėjome laiko pyktis. Juk kiekvieną mėnesį keitėme mokyklas, repetavome manieže.
Be abejo, išdykavome kaip ir visi kiti vaikai. Pavyzdžiui, kartais Arvydas gąsdindavo tamsoje išniręs apšviestu ir grimuotu veidu.
Arvydas: O Diana kartais paslėpdavo kokį nors asmeninį mano daiktą ir pamiršdavo, kur jį padėjo. (Juokiasi.) Abu mes mėgdavome iškrėsti pokštų savo pusseserei.
Viską prisiminę galime drąsiai sakyti, jog mūsų vaikystė buvo laiminga. Žinoma, mes ne tik juokėmės, bet ir verkėme, užtat visada jautėme tėvų meilę ir palaikymą.
– Ar apgindavote vienas kitą nuo priekabiaujančių vaikų?
Arvydas: Neįmanoma suskaičiuoti, kiek mokyklų pakeitėme ir kiek turėjome klasės draugų. Dažniausiai prisimename tuos draugus, su kuriais tardavomės susirašyti laiškais ir draugauti visą gyvenimą. Deja, tai ne visada pavykdavo. Vis dėlto prisimenu, kad buvo ir tokių situacijų, kai reikėjo imtis gynėjo vaidmens. Juk vaikai kartais būna žiaurūs.
Diana: Visada žinojau, kad jei iškils pavojus, į pagalbą ateis vyresnysis brolis. Tai žinojo ir kiti vaikai. Būtent todėl dažniausiai pavykdavo išvengti kitų vaikų priekabių.
– Ar buvote kada nors rimtai susipykę?
Arvydas: Tarp mūsų yra septynerių metų skirtumas, todėl vaikystėje nebuvo priežasties dėl ko nors ginčytis ar nepasidalinti daiktais.
Vėliau, kai pradėjome kartu ruoštis darbui, repetuoti, kartais neišlaikydavome įtampos ir susibardavome, bet tai nebuvo kažkas ypatinga.
Diana: Kai turime bendrą tikslą – sukurti ką nors įspūdinga, nustebinti žmones, – tenka ieškoti kompromiso. Kartais reikia nusižengti savo principams, į nieką nekreipti dėmesio ir tiesiog siekti tikslo.
– Ko negalėtumėte vienas kitam atleisti?
Diana: Tikimės, kad gyvenimas neprivers įskaudinti vienas kito taip stipriai, kad negalėtume atleisti.
Mūsų šeimoje yra tik du neatleistini dalykai – išdavystė ir melas. Visa kita galima pamėginti suprasti.
– Ar kartu leidžiate laisvalaikį? Ką veikiate susitikę?
Diana: Kai turime laisvo laiko, mėgstame surinkti visą šeimą: tėvus, draugus, vaikus. Mūsų šurmulį papildo dar ir keletas šunų.
Tokius pasisėdėjimus stengiamės surengti kuo dažniau. Mes neprisirišame prie progų, tad šventę galime surengti paprastą dieną.
Tereikia būti geros nuotaikos ir noro matyti brangius, laimingus veidus.
Arvydas: Mes daug keliaujame, todėl vertiname kiekvieną akimirką, kai galime pabūti su artimaisiais savo namuose Druskininkuose.
– Turite asmeninių paslapčių, kurias žinote tik jūs?
Arvydas: Žinome daug magiškų ir stebuklingų paslapčių, bet mūsų šeimoje paslapčių nėra.
– Ar žinote vienas kito silpnybes?
Diana: Žinoma, bet žinome ir vienas kito stipriausias puses. Mes stengiamės jas panaudoti siekdami bendrų tikslų. Silpnumo akimirką pasinaudojame savitaiga.
– Galbūt laikote kokią nors nuoskaudą vienas kito atžvilgiu? O galbūt, priešingai, kuo nors norėtumėte pasidžiaugti?
Arvydas: Gastrolės visada tampa kantrybės ir stiprybės išbandymu. Bet mes negalime skaudinti vienas kito – tai mus gali sustabdyti nuo tobulėjimo. Kantrybė, palaikymas ir supratimas – savybės, suteikiančios galimybę judėti pirmyn.
Diana: Džiaugiamės, kad mums pavyksta suderinti asmeninį gyvenimą ir darbą. „DiArchy“ nėra tik magijos teatro kolektyvas – tai stipri šeimos komanda.
Konkurso lyderiai
- Lrytas.lt portale vis dar vyksta serialo „Obelis nuo obels“ konkursas, kurio pagrindinis prizas – aviabilietų užsakymo sistemos HappyFLY.lt įsteigta kelionė į Niujorką.
- Trečiadieniais žiūrėkite TV3 serialą „Obelis nuo obels“, įsidėmėkite raktažodį ir kartu su juo savo ir brolio ar sesers nuotrauką siųskite el. paštu bendraukime@lrytas.lt.
