Giedrius puikiai prisimena tą momentą ir iki šiol yra dėkingas estrados primadonai, nors kas tai per specialybė – neturėjo jokio supratimo. Pats stebisi, kad mokykliniais metais buvimas dėmesio centre, scena jo visai netraukė. Ir vakarėliai praeidavo be G.Gusto.
– Vis dėlto ką renginių vedėjas veikia po darbo?
– Renginys – tai šventė tikrai ne man, o švenčiantiems. Man tai – darbas. Po jo aš, galima sakyti, dirbu toliau.
Pavyzdžiui, važiuodamas automobiliu namo klausau įvairių dainininkų man įteiktų kompaktinių plokštelių ir mąstau, kur ir kada viena ar kita daina tiktų.
– Daugelis skundžiasi neturį laiko ir tuo, kad dirba iki nukritimo. Ar taip būna jūsų veikloje?
– Buvo momentas, kai supratau, kad reikia padaryti pertrauką, nes jei nueisiu į dar vieną renginį – nebeturėsiu ką žmonėms pasakyti.
Dar neseniai buvo laikai, kai žmonės šventė nuolat. Ir pradėdavo tai daryti nuo trečiadienio. Kas kartą – su vakaro vedėju, didžėjumi, garso režisieriumi, fotografu.
Stojus sunkmečiui tai baigėsi, tačiau iki šiol savo specialybės nemečiau. Padarau pertraukas, pavyzdžiui, pastarąjį pusmetį praleidau Izraelyje.
Bet net ir tokiu metu savotiškai dirbu. Draugų ir pažįstamų turiu visame pasaulyje, tad ir Izraelyje bendravau su pramogų pasaulio atstovais, domėjausi jų miuziklais, moderniuoju baletu.
Pastaruoju metu ne tik vedu renginius – pats juos ir prodiusuoju, štai kodėl domiuosi ir ieškau, ką atvežti į Lietuvą. O norėčiau tik perlų.
Pavyzdžiui, jau ne kartą Lietuvoje viešėjo rusų dainininkas, atliekantis dainas bosanovos stiliumi.
Savo įrašus jis padarė pritariant tikriems kubiečiams muzikantams, nes tikrą bosanovą sugroti gali tik jie.
Laukiu plokštelių iš Ukrainos – yra atlikėjų, kuriuos galbūt atvešiu. Vienas ukrainiečių saksofonininkas yra sukūręs programą su didžėjumi. Saksofonas naktiniame klube – man regis, to dar nėra buvę.
– Nejaugi nesinori iš viso kuriam laikui atsijungti nuo savo veiklos?
– Man pakanka ramaus pusdienio ir atsigaunu. Negaliu be žmonių, veiklos, susitikimų.
– Koks renginys yra sėkmingas? Kokia yra publika – juk vedėte renginius ne tik Lietuvoje, bet ir Maskvoje, Čikagoje?
– Čia kaip meilėje – turi įvykti cheminė reakcija. Turiu kai kurių renginių įrašų, juos ir dabar kartkartėmis peržvelgiu ir pasigrožiu.
Šventei svarbu menkiausia smulkmena. O nuotaika labai priklauso ne tik nuo vakaro vedėjo, bet ir nuo svečių. Būna, ateinu ir matau publiką, iš karto nusiteikusią skeptiškai: „Ir ką gi tu mums parodysi?“
Kai kada iš susirinkusiųjų tenka išskirti keletą žmonių ir stengtis nekreipti į juos dėmesio, nes iš karto pajunti, kad tiek jie tave erzina, tiek tu juos.
Nuostabiausia, kai išeini ir supranti: šiandien mūsų – tiek svečių, tiek mano – diena. Viskas einasi kaip sviestu patepta.
– Galbūt galite papasakoti apie triukus, kurių griebiatės, kad išjudintumėte publiką, užkrėstumėte ją gera nuotaika?
– Anekdotų tikrai nepasakoju stojus net ir nepatogiai pauzei. Niekada neturiu pasirašęs teksto – nebent pavadinimus, pavardes ar datas. Išeidamas į sceną net nežinau, nuo ko pradėsiu – nuo dainos teksto, eilėraščio posmo ar prozos ištraukos. Išeinu – ir akimirksniu suprantu, ko reikia.
Papasakojęs anekdotą tapčiau savesnis? Laikausi nuostatos, kad viskas turi būti kultūringa ir elegantiška. Bent jau kol aš esu renginyje, o po manęs – nors ir tvanas.
– Po keliasdešimties darbo metų greičiausiai prieš renginį nebesijaudinate?
– Jaudinuosi, net rankos dreba! Bet tik iki tos akimirkos, kai paimu į rankas mikrofoną.
– Nemažai yra besistebinčių užsimojusiais studijuoti renginių vadybą. Sako, ko ten mokytis – jei turi talentą, gali ir organizuoti, ir vesti šventes.
– Drįsčiau paprieštarauti. Jei sumanau, kad man patinka taisyti dantis, neatidarau odontologijos kabineto, o jei mėgstu skaičiuoti pinigus, nesiveržiu į įmonę teigdamas, kad valdysiu jos finansus.
Reikia žinoti renginių struktūrą, išmanyti scenarijaus rašymo ypatumus, kalbą, reikia turtinti žodyną, perskaityti tam tikras knygas.
Todėl ir rauko žmonės nosį šventėje, kai jai diriguoja neišmanėliai, o dabar tai itin dažnai pasitaiko.
– Ar visuomet tik iš šios veiklos gyvenote?
– Buvo metas, kai dirbau su vaikais klube. Net kosmetikos salone sukausi išklausęs daugybę paskaitų apie žinomų pasaulyje ženklų kremus bei parfumeriją.
Ir restorane dirbau – direktoriaus pavaduotoju. Visa tai susiję su grožiu ir kultūra – ir tokia patirtis praverčia organizuojant šventes.
– Jūs – tas žmogus, kuris pats ieško veiklos ir darbo. Ką galėtumėte patarti kitiems?
– Neveikliesiems, besiskundžiantiems amžiumi ir po darbų laiką leidžiantiems prie televizoriaus, įspirčiau į užpakalį, – juokiasi Giedrius. – Lengviausia yra verkti ir zyzti. Reikia veikti. Tarp mano draugų ir pažįstamų – labai daug ir perpus jaunesnių žmonių. Iš to sprendžiu, kad mano gyvenimas dar nesibaigė.
– Ką galėtumėte pacituoti štai šį momentą – kokia dabar tvyro nuotaika?
Po akimirkos Giedrius beria šias vienos dainos eilutes: „Aš vėl sapne, aš vėl toli anų dienų geroj šaly. Aš grįžau į sapną iš pilkos dienos – man vaikystės sapną jis padovanos.
Te linksmai dainuosiu aš tarp sodų, protėvių namų, aš dar nežinosiu vieškelių duobėtų, svetimų. Leisk būt sapne, leisk būt toli anų dienų geroj šaly.“
