Vilniaus Antakalnio kapinėse ant V.Šapranausko kapo kol kas įsmeigtas kuklus medinis kryžius su lentele, padėtos kelios žvakės ir gėlių puokštės – prieš mirties metines nestūkso nei didingas antkapis, nei paminklas, rašo „Lietuvos ryto“ žurnalas „TV antena“.
Balandžio 18-ąją sukaks metai, kai Lietuvos teatro, kino ir televizijos pasaulis neteko V.Šapranausko.
Prisimindami aktorių jo kolegos, prodiuseriai bei režisieriai ir liūdi, ir šypsosi. Iš atminties išplaukia įvairiausios akimirkos, situacijos, nuotykiai.
Nereikia didingų paminklų
„Vieną dieną ant jo pykdavai, o kitą viską atleisdavai”, – kalbėjo bene daugiausia projektų kartu su aktoriumi rengęs televizijos prodiuseris Saulius Urbonavičius-Samas, kurio paprašiau prisiminti V.Šapranauską.
– Net ir netekus pačių talentingiausių ir mėgstamiausių pramogų pasaulyje šou turi tęstis, kaip kad dainavo grupės „Queen” lyderis Freddie Mercury. Kokie buvo metai televizijoje be V.Šapranausko? – paklausiau S.Urbonavičiaus-Samo.
– Taip, šou tęsiasi, karavanas eina, tačiau kitos tokios asmenybės kaip Šapras nėra. Dažnai pagalvoju, kaip būtų gerai, kad jis būtų.
– Ar su juo dirbti būdavo lengva?
– Šapras tuo ir buvo žavus, kad visuomet iš pusės žodžio suprasdavo, ko iš jo norima. Jam niekada nereikėdavo aiškinti kelis kartus. Tai buvo išskirtinė asmenybė, turinti savo nuomonę ir požiūrį, kurio nereikėdavo šlifuoti. Dažniausiai mes puikiai susikalbėdavome.
– Koks ryškiausias prisiminimas išplaukia pagalvojus apie šį žmogų?
– Dažniausiai jį prisimenu ne kaip aktorių, kūrėją ar televizijos laidų vedėją, o kaip žmogų.
Kelis kartus esame labai atvirai kalbėjęsi. Tai buvo abipusio supratimo akimirkos, kai suvokiau žmogų, pakliuvusį į rimtą bėdą, į uždarą ratą, kuriame blaškosi negalėdamas ištrūkti. Kai tiesiau jam ranką, kurią jis tai imdavo, tai paleisdavo, tiesiog atsiduodamas likimui.
Mačiau, kad mes bejėgiai ką nors pakeisti. Visi tokie esame. Dažnai paprasčiausiai atsiduodame likimui ir nebekovojame, nuleidžiame rankas.
V.Šapranausko tragedija – tai meniškos sielos žmogaus tragedija. Tai buvo ypač jautri asmenybė. Žmogus, užsidėjęs šarvą, per kurį tik atrodė nepažeidžiamas. Kovodamas su slegiančia tikrove jis susidegino.
– Niekada savęs nekaltinote, kad būdamas šalia kažko vis dėlto nepadarėte?
– Kartėlis ir nuoskauda visada lieka, bet galiu net ir sau pasakyti, kad dariau viską, ką galėjau. Ir padariau labai nemažai. Bet jei žmogus pasirenka tokį kelią, jam niekas nepadės. Tokiu atveju nereikia nieko kaltinti.
Kodėl jis pasirinko tokį kelią, sunku atsakyti. Gal suprato savo bejėgiškumą, gal suvokė, kad kai ko nenugalės, ir iš tos kovos pasitraukė. O ir tų demonų buvo ne vienas.
– Kas geriausiai įamžintų V.Šapranausko atminimą?
– Nelabai tikiu didingais paminklais. Kita vertus, televizija yra pats laikiniausias dalykas – vieną dieną parodei, kitą jau pamiršai. Tik V.Šapranausko sukurti vaidmenys teatre ir kine išliks visiems laikams.
Su Šapru užaugo ir gyveno visa karta, todėl manau, kad jis liks tų žmonių atmintyje, širdyse.
Dažnai jį prisimenu, todėl man nereikia jokių paminklų ar užrašų didelėmis raidėmis. Didžiuojuosi, kad tokia asmenybė gimė ir gyveno Lietuvoje. Šapras tebėra su manimi ir su mumis. O tai – pats geriausias atminimas.
Dažnai lanko kapą
„Nėra tokios savaitės, kad jo neprisiminčiau”, – susigraudino aktorė Asta Baukutė, paprašyta prisiminti V.Šapranauską.
Ašaros aktorei liejosi ir per romantinės komedijos „Valentinas už 2rų” peržiūrą šių metų vasarį.
„Kai filmo pabaigoje pakeliu akis, paskutinis mano žvilgsnis skirtas jam”, – sakė A.Baukutė. Ji su V.Šapranausku kartu kūrė ne vieną projektą, iš kurių bene įsimintiniausias buvo „Puikusis šou”. Jiedu ten vaidino komiškus senukus.
„Nepamiršiu Vytauto, kol gyva. Man jo trūksta visur: ir kine, ir teatre, ir televizijos eteryje”, – jausmingai kalbėjo aktorė.
A.Baukutė prie kolegos kapo nuvyksta per kiekvienas šventes ir kaskart uždega žvakutę.
„Tikiu, kad jis tai mato, ir manau, jog daug su kuo dar norėtų pabendrauti, – svarstė aktorė. – Po filmo „Valentinas už 2rų” premjeros netikėtai susitikau jo sūnų Gytį, mes su juo šnekėjomės kone dvi valandas. Manau, Vytas norėjo, kad mes susitiktume.
Supratau, kad Gytis apie mus su Vytautu buvo girdėjęs daug apkalbų. Todėl jam papasakojau, kad mes mylėjome vienas kitą kaip kūrėjai, bet niekada nelįsdavome į apatinį trikotažą.”
Kurs V.Šapranausko teatrą?
Prisimindama bendrus darbus su V.Šapranausku A.Baukutė nusijuokė: „Tu – vienintelė boba, kuri atlaikė mano charakterį”, – yra sakęs man Vytautas. Nes aš ėjau su juo ne flirtuoti, o dirbti. Tuos dalykus visuomet atskirdavau. Nors nedraugavome nei šeimomis, nei poromis, visuomet buvome patys geriausi kolegos.”
Devyneriais metais jaunesnė A.Baukutė vadino V.Šapranauską savo mokytoju.
„Buvau ir būsiu jo mokinė, – sakė ji. – Jam turiu padėkoti už tai, kad atsiskleidžiau kaip aktorė. Jam turėčiau padėkoti ir už sugrįžimą prie savo profesijos, už palaikymą tuo metu, kai viešumoje iš manęs buvo šaipomasi.
Vytauto mirtis patvirtino dar vieną tiesą – reikia mylėti ir puoselėti savo kolegas, o ypač talentingus žmones. Esame maža šalis, vos vienos rankos pirštų pakanka norint išvardyti talentingiausius. Užuot juos palaikę, dažnai mėgstame pasišaipyti, ieškoti ydų. Juk tobulų nėra. Todėl visur pirmiausia reikia ieškoti gerų dalykų.”
A.Baukutė vylėsi, kad kada nors bus atidaryta privati aktoriaus meistriškumo mokykla ar komedijos teatras, pavadintas Vytauto Šapranausko vardu.
„Tai būtų ne tik pagarba šiam talentingam aktoriui, bet ir puikio meistriškumo studija”, – sakė A.Baukutė.
Laidoje buvo diktatorius
Televizijos ir radijo laidų vedėjas Mindaugas Stasiulis, šiuo metu vedantis TV3 projektą „Chorų karai”, ilgai dėliojo žodžius, skirtus V.Šapranauskui.
„Jis buvo toks žmogus, kuris mokėdavo vieną akimirką pralinksminti, o kitą nuliūdinti. Dabar televizijoje tokio įkvėpti sugebančio žmogaus nebėra, – kalbėjo M.Stasiulis, prisimindamas, kad TV projektuose V.Šapranauskas ramindavo vien savo buvimu. – Net jei ir atrodydavo, kad laida nepavyks, kad šokėjai išsisukioję kojas, o choristai pasitempę balso stygas, žinodavai, jog Šapras ras išeitį iš bet kokios padėties.
Scenoje šeimininkas būdavo jis. Tarsi sakydavo: „Čia mano gryčia, šoksite pagal mano muziką ir ją užsakinėsiu aš. Ir barščius srėbsit, ir namo eisit tada, kai aš pasakysiu.”
Jis labiausiai atsiskleidė TV3 konkurse „Šok su manimi”. Tai buvo jo viršūnė – Kilimandžaras, Everestas, Džomolungma.
Šapras ten sudėjo visą savo patirtį ir parodė, kad jis čia diktatorius ir vadas.”
Lygintis nedrįsta
Ar M.Stasiuliui nebuvo baisu stoti į V.Šapranausko vietą „Chorų karuose”?
„Žinoma, yra tokių, kurie mus lygina ir lygindami niurzga, – neabejoja konkurso vedėjas. – Tačiau negaliu ir nenoriu varžytis su Vytautu.
Jis yra prisakęs daug stiprių žodžių, pravirkdęs daugybę žmonių, o aš kol kas esu tik vieną kitą pajuokinęs, o dar daugiau – supykdęs.
Pirmiausia turiu būti savimi. O bandydamas mėgdžioti legendą gali tapti įdomus tik sau – ir žiūrėsi vienas į save plokščiaekraniame televizoriuje, kurį nusipirkai už pernykštį honorarą.”
Neatliktas vaidmuo
Aktorius Marius Jampolskis (nuotr.) V.Šapranauskui atminti skyrė spektaklį „Žuvis, alus ir ji”, kuris pasirodė pernai birželį.
„Sulaukiau klausimų, ar nespekuliuoju jo vardu. Tikrai ne. Aktorius, kuris scenoje pataikauja žemiausiems savo ir visuomenės instinktams, yra nusikaltėlis. Aš buvau tarp jų, todėl gėriau kasdien. Šį nusikaltimą daro daugelis iš mūsų, tačiau bausmę už jį prisiėmė V.Šapranauskas”, – prieš spektaklio premjerą portalui lrytas.lt sakė M.Jampolskis.
Dramaturgas Sigitas Parulskis parašė pjesę „Purvas”. Monospektaklį, kuriame turėjo vaidinti V.Šapranauskas, režisuoti rengėsi aktorius Kostas Smoriginas (nuotr.).
„Buvome kelis kartus su Vytautu susitikę žvejyboje, kalbėjomės apie tai. Tačiau jis nebesuspėjo...” – sakė K.Smoriginas, kuris galiausiai apsisprendė pats atlikti V.Šapranauskui skirtą vaidmenį.
„Pjesė labai liūdna, bet sodriai atausta humoru. Žmogus, kuris nemoka juoktis iš savęs, neturi teisės juoktis iš kitų. Tai tarsi aktoriaus gyvenimo teorema, – kalbėjo K.Smoriginas. – „Purve” telpa viskas: santykiai su moterimi, teatru, politika, Dievu, seksu ir pornografija. Purvas – tai mūsų gyvenimas. Man šis spektaklis – autoironiška išpažintis.”
Neseniai ekranuose pasirodžiusį filmą „Redirected/Už Lietuvą!” režisierius Emilis Vėlyvis skyrė V.Šapranauskui.
Kriminalinės komedijos premjeros nesulaukęs Šapras joje įkūnijo kunigą, kuriam sutana netrukdo linksmintis su prostitutėmis.
Aktoriaus mirtis sukrėtė ir romantinės komedijos „Valentinas vienas” kūrybinę grupę. Kūrėjai nusprendė sukurti tęsinį, kuriame būtų prisimintas V.Šapranauskas. Herojus Valentinas veikia per visą filmą, tačiau jo niekas taip ir nepamato.
„Reikėjo šį klausimą jautriai išspręsti ir moraliai”, – portalui lrytas.lt sakė filmo „Valentinas už 2rų” režisierius Evaldas Kubilius. Kino kūrėjai šią juostą paskyrė V.Šapranauskui.
Praėjusių metų pabaigoje pasirodžiusiame atlikėjos Justės Arlauskaitės-Jazzu ir Leono Somovo albume „Lees and Seas” yra daina, skirta V.Šapranauskui. Širdį verianti baladė anglų kalba pavadinta „For V”.
