Gimtadienis už kelis milijonus eurų? Taip, verslininkui iš Rusijos Rustamui Tarikui puotą rengė sena Juozo bičiulė, tarptautinės etiketo mokyklos „Generation TP“ įkūrėja Tatjana Poliakova. Monake gyvenanti moteris net nesuko galvos, kas geriausiai galėtų dekoruoti šventės erdves – tik lietuvių kūrėjas.
Šis darbas praturtino Juozą naujomis pažintimis, kurios pravertė jau poilsinės kelionės metu.
„Čia tik trupinėliai, ką pamačiau. Fantastiškas kraštas, stulbinami vaizdai, oras, maistas, kvapai! Štai kur klodai fantazijai“, – džiaugėsi Juozas.
Jis sako grįžęs namo tarsi su visiškai nauja galva – tai pravers kuriant drabužių kolekciją. O gal net ir teatro kostiumams – netrukus Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre pasirodys vengrų režisieriaus Csabos Kaelio statytas spektaklis „Aleksandro puota“. Juozo kūrybos bagaže spektaklių premjerų skaičius jau artėja prie šimto.
Tačiau net ir pasinėręs į darbus jis visus aplinkinius užburia savo įspūdžiais ir primygtiniu siūlymu apsilankyti Maroke.
„Įspūdžiai nepakartojami, aš nustebęs, kad tokia kelionė kainuoja tiek pat, kiek tingus padrybsojimas kokiame nors įprastame kurorte, viešbutyje su „viskas įskaičiuota“ sistema“, – pasakojo Juozas.
Kelionės metu viskas vėl tarsi grįžo į savo vietas – tapo aišku, kas svarbu gyvenime, o kas ne. Net mada Juozui pasirodė tik fikcija – visiškai nesvarbi ir nereikšminga.
„Žinoma, kurti nenustosiu“, – juokėsi jis.
Iš Maroko Juozas grįžo taip paveiktas, kad net atsisakė kvietimo vykti į Kanus, kur vyko kino festivalis.
Juozas juokavo, kad panešiojus patogų ilgą rytietišką apdarą dželabą jam pasidarė tingu puoštis ir ruoštis, net kažkaip neprasminga ir neįdomu. Tokiam nusiteikimui įtakos turėjo bendravimas su vietiniais žmonėmis, nakvynės palapinėse dykumoje, būgnų ritmai, genantys gyvates tolyn nuo besiilsinčių keliautojų.
Tikrumo ir paprastumo troškimas dar labiau sustiprėjo apsilankius nuo XIV amžiaus veikiančioje odos dažymo manufaktūroje. Pasak Juozo, toks jausmas, kad ten niekas nepakito per ilgus šimtmečius.
Viskas Maroke primityvu ir kartu tikra, aiškiai justi menkutė riba tarp realybės ir stebuklo. Kaip kitaip, kai dviejų milijonų gyventojų mieste kai kur nėra gatvių pavadinimų, namai be numerių, tačiau paštininkas nepasiklysta, nes pažįsta kiekvieną šeimą.
Juozą svaigino kontrastai – ne tik gamtos, kuri aprėpia ir sausą dykumą, ir gyvenimu trykštančią oazę. Ne kartą nustebo išvydęs šiukšlyną, o už jo – atsiveriančias duris, vedančias į nepakartojamo grožio rūmus su įmantriomis mozaikomis, neįtikėtinais spalvų deriniais, prabangia puošyba, šeimininkų šiluma ir vaišingumu.
Kad ir kur būtų, Juozas valgė itin skaniai ir sveikai, grįžęs nudžiugo pamatęs, kad kelionėje pametė porą kilogramų. Maroke kūrėjas numojo ranka ir gėrė vandenį net iš čiaupo – paprastai turistai perspėjami to nedaryti, bet jis visiškai atsipalaidavo ir jautėsi labai gerai.
Keturiasdešimties laipsnių oro temperatūra, už plaukų džiovintuvo oro srovę karštesnis vėjas nevargino – tik džiugino ir degino per kasdienybės rutiną sieloje susirinkusias karčias nuosėdas.
Kūrėjas yra apkeliavęs daug kraštų ir miestų – kiekvienas savaip žavingas, tačiau būtent Maroke kilo mintis, kad norėtų čia praleisti keletą mėnesių per metus. Ne veltui. Juozas sako atkreipęs dėmesį, kad šį Šiaurės Afrikos lopinėlį yra pamėgęs ne vienas garsus jo kolega.
Pavyzdžiui, šviesaus atminimo prancūzų dizaineris Yves’as Saint Laurent’as Marakeše kartu su draugu Pierre’u Berge turėjo garsųjį sodą „Jardin Majorelle“.
Sakoma, kad kelionės – draugų, mylimųjų ir sutuoktinių išbandymų metas. Juozas keliavo kartu su bičiule – argi nebuvo erzulio momentų?
„Žinau, ką turi galvoje, – kai nervina čepsėjimas, vėlavimas, bendrakeleivio įgeidžiai, – juokėsi Juozas. – Ne, su Tatjana mes grožiui jaučiame tokį pat alkį.“
Priežasčių susierzinti ir tarpusavio kibirkštims galėjo būti ne kartą, kad ir, pavyzdžiui, per šešių valandų kelionę dykuma visureigiu. Bet bičiulystės niekas neįveikė. Priešingai, abu kartu tylėdavo, kartu kalbėdavo, šokdavo ar dainuodavo, abu krizendavo ar kuo nors žavėdavosi. O kai vietiniai berniūkščiai pasiūlė pasivažinėti dviračiais, abu keliautojai sėdo ir numynė neatsigręždami, kol šiaip ne taip juos pasiekė vaikiščių riksmai, kad dviračiai – be stabdžių.
„Būti Juozo bičiule – didžiulė dovana, jis man didelis autoritetas ir geras draugas. O keliauti su bendraminčiu ir artimu žmogumi ypač malonu, – sakė Tatjana. – Labai džiaugiuosi, kad nuostabias emocijas, kurias patyriau Maroke, teko išgyventi būtent su Juozu.“
Beje, ši moteris su Lietuva susijusi ne tik dėl bičiulystės su Juozu. Būtent T.Poliakova atvežė Lietuvai dar nepažinto šampano „Moët & Chandon“ vienam pirmųjų J.Statkevičiaus kolekcijos pristatymų, o vėliau šį ženklą atvedė ir į Lietuvą.
Tatjana juokėsi, kad Lietuva ją pasivijo net Monake vos grįžus iš kelionės. Rytą geriant kavą padavėjas pareiškė susižavėjimą jos kelione su lietuvių kūrėju – mat jau buvo skaitęs žinutę apie tai. O pats padavėjas, pasirodo, iš Lietuvos.
Komplimentai moteriai atskriedavo ir Maroke, tik štai, kad atrodo lyg elegantiška berberė, Tatjanai teko išgirsti pirmąsyk.
