Kas galėtų pamanyti, kad grakščių manierų ir aštraus proto E.Skerstonas vaikystėje piešė automobilių kėbulus? O štai dabar didžiausią malonumą jam teikia pokalbiai apie interjerą ir madą. Apie tai kalbėtų valandų valandas.
E.Skerstonas didelę dalį įspūdžių ir žinių sudėjo į jau išleistas tris knygas apie interjerą.
O dabar pakeliui į spaustuvę ir pirmoji lietuviška knyga apie mados psichologiją. Jau kuris laikas paskaitų kursą tokiu pavadinimu jis skaito ir Kazimiero Simonavičiaus universitete bei Mados akademijoje.
– Esate sakęs, kad nuo prigimties pabėgti neįmanoma. Mada yra tikroji jūsų prigimtis?
– Taip, sakiau ir to fakto neneigiu: juk bendrąja prasme mada yra akivaizdus elgesio modelis, būdingas visoms visuomenėms, taigi ir visiems individams. Aš – ne išimtis, jūs, visi kiti – taip pat. Tai amžinas reiškinys, kurio išskirtinumą nulemia kone mistinė paties žmogaus prigimtis, dar tiksliau – unikalios jos savybės: gebėjimas mėgdžioti ir įsiminti. Juk gebėjimas imituoti – vienas svarbiausių prigimtinių žmogaus instinktų. Suaugę žmonės vieni kitus mėgdžioja siekdami parodyti ar net įrodyti, kad pasirinktas subjektas jiems labai patinka, kad norima elgtis arba atrodyti panašiai kaip išrinktasis dievukas.
Man mano tapatybė ir saviraiška yra svarbesnė, todėl kitų asmenų mėgdžiojimas man nepriimtinas. Taigi negalėčiau sakyti, kad esu madingas, juolab sulaukęs 55-erių. Jokiu būdu nesakau, kad skeptiškai žiūriu į mėgdžiojančius, norinčius būti madingus: jaunystėje šio etapo neišvengiame nė vienas.
– Vis dėlto jūsų vardas jau neatsiejamas nuo mados.
– Mano vardas su mada susijęs tik akademiniu lygiu, nes pastaruoju metu skaitau tris su ja susijusius kursus, iš kurių „Mados psichologija“ man pačiam įdomiausias.
Akivaizdu, kad mada turi būti kuriama visų gerovei. Mada – vienas svarbesniųjų turtingos visuomenės, sveikos ekonomikos, kultūringos gyvensenos reiškinių, kurį bandoma sieti su individo verte.
Mados trauką nulemia jos spektakliškumas. Iš tiesų madai būdingos mistiškos galios, tačiau jas suvokti ir įvertinti nėra paprasta. Mada kyla iš niekur, išplinta ir išsisklaido kaip rūkas. Nejučia, visiškai nepriklausomai nuo kiekvieno mūsų visuomeninės padėties, mada įvilioja į iliuzijų pasaulį, pavergia paslaptinga įspūdžio galia.
Kadaise ilgai vyravo nuomonė, kad mada priklauso vien labai turtingiems visuomenės atstovams. Šiandien madingi gali būti visi. Į mados spąstus greičiausiai patenka tie, kurie greitai pasiduoda vaizdinių, literatūros kūrinių žavesiui. Madingi žmonės – romantikai, svajotojai. Dažniausiai tai – jaunimas.
– Esate išleidęs jau tris knygas apie namų interjerą, bet atrodo, kad aprangos mados tendencijos ir psichologija pastaruoju metu jus domina kur kas labiau?
– Tai tiesa ir drauge – ne. Mėgstu kaitalioti domėjimosi sritis. Visos šios sritys yra kultūros sudedamosios dalys. Pastarąja veikla ypač džiaugiuosi, tuo džiaugsmu jau dalijuosi su studentais, o netrukus pasidalysiu ir su savo pirmojo madai skirto leidinio skaitytojais. Norėčiau, kad mados, ypač aprangos mados, reiškinys nebūtų diskredituojamas šaipantis iš kūrėjų, neprofesionaliai kritikuojant jų darbus, mada besidominčius kaltinant nemokšišku vartotojiškumu, dvasine tuštybe ar nežinojimu, kaip dar galima kraustytis iš proto.
– O jums pačiam tenka išgirsti komentarų, kad domitės nereikšmingais dalykais?
– Pačiam neteko patirti tokios atakos, bet kartais paskaitau, ką žmonės komentuoja internete, ką kalba gatvėje. Mane liūdina, kad jie į madą ir išvaizdą žiūri gana skeptiškai. Neva yra svarbesnių dalykų. Žinoma, yra. Dėl to ir sakau, kad tikra mada gali gyvuoti tik toje visuomenėje, kurioje yra patenkinti patys būtiniausi poreikiai. Akivaizdu, kad mūsų visuomenėje jie dar nėra patenkinti, nes siekis atrodyti gražiai kitiems kelia pasipiktinimą, pavydą ar tiesiog norą kritikuoti.
– Neseniai sakėte, kad būti stilingi gali išmokti vos du procentai žmonių. Tai užkoduota genuose?
– Taip. Nesiimkime aptarinėti genetinio kodo savybių ar statistikos. Šis mano teiginys, beje, kaip ir leidinio pavadinimas, – metafora. Reikėtų įsiminti, kad mada ir stilius šiandien jau suprantami kaip skirtingi reiškiniai. Pirmasis būdingas visuomenei ar jos grupėms, antrasis – individams, beje, dažniausiai ne asmenims, o asmenybėms. Žmonijos istorijoje būta stilingų visuomenių (pavyzdžiui, Italijos Renesanso, Liudviko XIV dvaro ar Napoleono I aplinkos), tačiau stilingumas buvo siejamas su kilmingumu, elitu. Šiandienis gyvenimas visiškai kitoks. Būti madingam ar ne – asmeninis kiekvieno pasirinkimo, t.y. noro, gal net poreikio, reikalas, o stilingumo tektų mokytis.
– Atrodo, kad mėgstate prabangą.
– Taip, bet ar ją suprantu kaip kiti – nežinau. Vieni prabangą supranta kaip kasmetes išvykas į kalnus, kiti – kaip lankymąsi gerai atliekamos klasikinės muzikos koncertuose, dar kiti – dar kaip nors kitaip. Prabanga turi ne vieną veidą: dvasinį, materialųjį, neapčiuopiamąjį. Perteklius visuomet geriau nei trūkumas, bet juo reikia mokėti pasinaudoti siekiant gerų tikslų.
Didžiausia prabanga – iš gamtos gauta sveikos nuovokos ir saiko pajautos dovana. Praradus bent vieną jų, jau nekalbant – abu, viso kito neprireiks. Siekiu, kad savimonė ir savikritika nors kiek derėtų su patraukliu iliuzijų pasauliu.
– Kokie stilingo žmogaus požymiai, jūsų nuomone, būtini?
– Jeigu tai ne materialūs, o prigimtiniai bruožai, tikriausiai įvardyčiau šias savybes: kūno proporcijų ir judesių grakštumą, bendravimo manierą, įsimenamus veido bruožus, šukuoseną, gebėjimą šias savybes saikingai išryškinti naudojantis apranga, aksesuarais, grimu.
Esu minėjęs, kad madingumas nereiškia stilingumo ir atvirkščiai, o mados ir stiliaus pojūčio junginys – didelė likimo dovana.
– Kiek dėmesio skiriate savo aprangai, išvaizdai?
– Pataikėte į skaudžią vietą. Savo amžiuje jau turėčiau skirti, bet beveik neskiriu.
Aš – realistas, kurio namuose yra veidrodis, bet gatvėje matau tiek gražių pavyzdžių, kad siekti tapti dar gražesniam – tiesiog beviltiška. Išvada paprasta – teks ir toliau būti tokiam, koks esu, išvaizdos nelaikant prioritetu, bet... Aš savikritiškas. Ateinančių Naujųjų metų išvakarėse sau palinkėsiu mažiau dėmesio skirti vaizduotės polėkiams ir daugiau fizinei savo paties kūno kultūrai, aišku, jeigu pavyks...
– Kiek galite pasakyti apie žmogų vos nužvelgęs jo aprangą?
– Stengiuosi nenužvelgti, o jeigu netyčia nužvelgiu, tai stengiuosi nevertinti, nes žinau, kad labai rizikuoju suklysti. Į žmones atidžiau žvelgiu per atstumą ir tik tada, jeigu jų fizinė išvaizda arba apranga kuo nors patraukia dėmesį. Taigi vos nužvelgę žmogų tiek ir tegalime apie jį pasakyti: arba jį matydami jo išvaizda ir apranga gėrimės, arba į ją nekreipiame dėmesio.
– Mados atžvilgiu esate griežtas kitiems?
– Netgi tokios teisės sau nesuteikčiau. O kodėl turėčiau? Leidinyje konstatuoju, kad madingi individai apdovanoti tam tikra intelektine drąsa arba dvasiniu stiprumu. Jie įsitikinę, kad išdrįs veikti savarankiškai, mąstyti savarankiškai. Jie ignoruoja vaizduotę varžančias įsigalėjusias visuomenės elgesio normas. Jų elgesio rezultatas – netikėtumas, ryšio su įpročiais nutraukimas ir kritikos ignoravimas. Jie nori atitikti savo laiko, o ne gerovės visuomenės reikalavimus. Taigi nemanau, kad aš ar kas nors kitas turėtų teisę tapti madingo norinčio būti asmens teisėju.
– Ne paslaptis, kad jums labai artima Prancūzijos kultūra. Kodėl būtent ji?
– Todėl, kad ji prancūziška. Kitos, mane taip žavinčios ir įkvepiančios, nėra.
Mūsų žmonės linkę verkšlenti ir skųstis. Mane tai vargina. Aš pats stengiuosi tiesiog ignoruoti blogą nuotaiką ir nepataikauti savo nuotaikoms, juk jos irgi keičiasi – tai natūralu. Siūlyčiau ir kitiems ieškoti būdų, kaip nugalėti savo liūdesį nepaisant tikrai objektyvių sunkumų.
Mano draugai prancūzai, atrodo, visada yra optimistiški, visada ko nors siekia, stengiasi įžvelgti ką nors gero, o tik po to kalba apie trūkumus. Mes elgiamės priešingai.
Beje, mano mama iki 6 metų su šeima gyveno Paryžiuje. Ji ir kalbėjo šiek tiek prancūziškai. Namie buvusios nuotraukos tikriausiai buvo vienas tokių impulsų, kurie pakurstė svajonę ten nuvykti.
– Minėjote, kad jaunystėje buvote nuviliotas ir į dramos teatrą?
– Dar mokykloje mano klasės draugė, dabar žinoma aktorė Nelė Savičenko vedė mane už rankos į dramos būrelį. Ji kažkaip įsivaizdavo, jog vieną dieną galėčiau tapti aktoriumi, bet džiaugiuosi, kad taip neįvyko.
Mokykloje, žinoma, aš buvau kitoks. Galbūt tas artistiškumas išliko iki šių dienų, bet man jis daug padeda per paskaitas. Nemanau, kad esu vertas kokio nors išskirtinio dėmesio. Aš matau daugybę labai gražių ir išraiškingų žmonių ir galvoju: kaip norėčiau dabar būti tas 23 metų jaunuolis, kokį aš save geriausiai atsimenu.
– Kodėl esate linkęs save nuvertinti?
– Jokiu būdu nenuvertinu, tiesiog vertinu save objektyviai. Nenoriu matyti iliuzijų ir jomis patikėti. Tenka girdėti komplimentų, bet manau, kad jie mane būtų džiuginę kiek anksčiau, o ne dabar.
– Bet sakėte, vaikystėje buvote kitoks. Koks?
– Aš labai mėgdavau žaisti vienas. Mėgdavau žaisti traukinukais, klijuodavau lėktuvus, statydavau namelius. Svetainėje nuolat būdavo išdėlioti bėgiai, iš tuo metu prieinamų Demokratinės Vokietijos žaislų statydavau miestus.
Kartais pavartau senus žurnalus, pasižvalgau po savo katalogus ir albumus. Vaikystėje mėgdavau paišyti – projektuodavau automobilių kėbulus. Labai netikėta, kad šie piešiniai išliko... Ypač traukė automobiliai, jų dizainas. Tačiau tais laikais tai įgyvendinti buvo utopija. Nemėgau kieme būti su vaikais – mano žaidimai buvo individualaus pobūdžio.
– Ar tėvai madai ir stiliui irgi skyrė daug dėmesio?
– Jokiu būdu. Mano mama buvo matematikos mokytoja, tėtis – inžinierius. Jų tikslieji mokslai manęs visiškai nežavėjo, nors jie įsivaizdavo, kad jų turėčiau imtis ir aš.
Nežinau, iš kur, bet visuomet jutau užprogramuotą norą gražiai, kultūringai gyventi.
– Koks jūsų laisvalaikis?
– Daug skaitau, man patinka vartyti albumus, svečiuotis, sulaukti svečių namuose. Patinka lankytis muziejuose, tiesa, mažiau – šiuolaikinio meno parodose. Kartkartėmis patinka apsilankyti klasikinės muzikos koncertuose. Muzikos įrašų klausausi ir namie – labai mėgstu barokines kontratenorų atliekamas arijas. Lankau ir baletą, operos spektaklius, netgi žiūriu televiziją, nors nesu didelis jos gerbėjas. Laisvalaikiu tiesiog pasivaikštau po miestą.
Bet visam tam turiu labai nedaug laiko, nes nuolat tenka ką nors skaityti, ruoštis paskaitoms. Nedirbant darbo pagal grafiką laisvalaikis dažniausiai susiformuoja spontaniškai.
