Stilistė Agnė Jagelavičiūtė tapo mama

Stilistės, stiliaus patarimų platformos „StiliuSos“ įkūrėjos Agnės Jagelavičiūtės ir verslininko Manto Volkaus šeimą antradienį aplankė gandrai.

Agnės Jagelavičiūtės ir Manto Volkaus šeimą aplankė gandrai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Agnės Jagelavičiūtės ir Manto Volkaus šeimą aplankė gandrai.<br>R.Danisevičiaus nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

lrytas.lt

Oct 28, 2014, 9:17 AM, atnaujinta Jan 24, 2018, 11:27 AM

„Šiandien labai graži diena ir šiandien pasaulį išvydo mažasis Leonas. „StiliuSos“ šiandien švenčia“, – gerą naujieną pranešė Agnės kolegės.

Naujienų portalas lrytas.lt primena, kad Leonas – pirmasis vaikas ir Agnei, ir Mantui, aukso žiedus sumainiusiems beveik prieš metus.

Mažylio namie jau laukia dailus lopšys su pliušiniu zuikiu viduje. Lopšys papuoštas šviečiančia girlianda.

Prieš dvi savaites Agnė surengė kūdikio laukimo šventę (angl. „baby shower“), atkeliavusią iš Amerikos. Jaukus draugų susibūrimas, simboliškos, o kartais ir labai prabangios dovanos, skaniausios vaišės ir smagios užduotys būsimai mamytei – būtent toks ir yra tradicinis vakarėlio, skirto netrukus pasaulį išvysiančiam vaikeliui, scenarijus.

Ryški ir nuolat dėmesio centre atsidurianti A.Jagelavičiūtė apie kūdikio laukimą viešai beveik nekalbėjo. Vos pasklidus žiniai, kad laukiasi kūdikio, ji iš karto pareiškė, kad su vyru verslininku M.Volkumi aršiai kausis teisme su bet kuo, bandančiu burti, spėti kortomis ar kokiomis nors kitomis priemonėmis šeimos ateitį.

„Jei galėčiau, šį laikotarpį būčiau negyvenamoje saloje“, – tuomet pareiškė Agnė.

Vis dėlto kiek vėliau A.Jagelavičiūtė davė išsamų interviu „Lietuvos ryto“ žurnalui „Stilius“. Jo ištrauka – tik naujienų portale lrytas.lt.

– Kaip vis dėlto jaučiatės laukdamasi? Ar galėtumėte teigti, kad moterys kai kada naudojasi savo nėštumu? Galbūt dabar, kai pačios jūsų padėtis tokia, kai ką pasitikrinote, gal buvote neteisi kai ką vertindama?

– Kad moterys naudojasi savo padėtimi, galiu atsakyti vienareikšmiškai – taip, ir žiauriai. Žinoma, namie, kai mane kas nors užknisa, pajuokauju: bet juk aš laukiuosi, prašau daryti taip ir taip.

Savaime suprantamų dalykų mistifikavimas greičiausiai mane erzins visada ir mėnesiai man netaps mėnesiukais.

Apie meilę kūdikiui nekalbėsiu, nes apie tai kalbama tik su žmogumi, su kuriuo laukiesi to mažylio.

Mano būsena šiek tiek nemaloni fizine prasme, bet juk lieki tas pats žmogus. Nebent dažniau eini į tualetą. Juk net ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus besilaukiančios moters padėtis nekinta – ji turi dirbti dar ilgus mėnesius.

Nesu iš tų nušvitusių moterų, kurioms kiekviena diena fantastiška.

Kai ruošiausi pastoti, kai jau buvau tam pasiryžusi, tikėjausi, kad galbūt KAS NORS įvyks. Iš moterų pasakojimų buvau įsitikinusi, kad žinia apie nėštumą ateina nežemiškai. Naktį moteris prabunda nuo keistos šviesos, ją pačią apsupa skaisti aureolė, – juokiasi Agnė. – O iš tikrųjų sužinojau iš labai paprastų žemiškų ir netgi nemalonių dalykų, bet nebuvo nieko, kam aš, trisdešimt trejų metų moteris, nebūčiau pasiruošusi.

Nebuvau pastojusi anksčiau ir net nebandžiau. Labai rimtai saugojausi, kad nereikėtų spręsti skaudžių klausimų ar verkti. Aš žinojau, kaip noriu auginti savo vaiką. Žinoma, nesu apsaugota nuo paprastų žmogiškų nelaimių, bet tą dieną, kai apsisprendžiau, tai buvo tvirta. Ir tokio pojūčio nebuvo nė su vienu žmogumi iki šiol.

Turėti vaikų turi teisę tik tada, kai esi pasiruošęs auginti, pavyzdžiui, neįgalų kūdikį, kai faktas, kad nelaimės atveju liksi vienas, tau nieko nebekeis. Tik tuomet.

– Norite sakyti, kad jūs visa tai permąstėte?

– Jei man būtų nutikęs „netyčiukas“, būčiau gimdžiusi jį nuo bet ko. Bet visada žinojau, kad negalima turėti sekso su vyru, su kuriuo bijotum susilaukti vaikų. Vaikai – ne žaidimas.

Iki šiol nebuvau nei morališkai, nei finansiškai tam pasiruošusi. Mintis, kad kaip nors vaiką užauginsiu – tikrai ne mano charakteriui. Bus vaikas, Dievas duos ir duonos? Paskui tos duonos reikia prašinėti iš valdžios?! Negalėjau remtis viltimi. Valdžia ir dabar man menkai padės, nes juk esu laisvai samdoma. Todėl turėjau žinoti: aš galiu.

Tarp kitko, mano diplominis tapybos darbas buvo susijęs su mama ir vaiku. Metus kasdien fotografavau save, o viena moteris su ką tik pagimdytu kūdikiu – save. Norėjau palyginti, kaip skiriasi mano ir tos moters gyvenimas, norėjau pasverti, ar aš galiu.

Išvada – nėra didelio skirtumo. Nekalbu apie jausmus, be abejo, kad jie skirtingi. Bet vaizdelis – nelabai. Dažniausiai abi būdavome su treningais. Skirdavosi nebent vakarinės nuotraukos: aš dažniausiai – apgirtusiu veideliu, o ji – mieganti su kūdikiu.

Į kokį klausimą tuo norėjau sau atsakyti? Į milijoną klausimų. Kai esi aštuoniolikos metų, tau nereikia nieko atsisakyti, nes nieko neturėjai. Nekalbu apie materiją – ji manęs nedomina. Turiu galvoje jau susiklosčiusią savo gyvenimo sistemą, komfortą, laisvą laiką, įpročius, jau prasidedančias senatvines fanaberijas, kai servetėlė turi būti sulankstyta būtent taip, o ne kitaip, kai negali nueit miegot, kai nesuplauti indai.

– Esate kulinarinės knygos autorė, vedėte kulinarinę laidą. Ar pasikeitė jūsų šaldytuvo turinys kai pastojote?

– Niekas nepasikeitė, bet pirmais mėnesiais negalėjau valgyti to, ką buvau įpratusi – daržovių, žuvies. Norėjosi dešrelių – ką laikau tualetiniu popieriumi, bet ilgainiui tai susitvarkė.

– Ką manote apie pogimdyvinę depresiją?

– Neturiu griežtos nuomonės, bet griežtai vertinu žmones, kurie mano, kad tai išsidirbinėjimas. Tai gali nutikti dėl įvairių dalykų. Supratau, kad nėra taip jau visai paprasta lauktis kūdikio, kai tau viskas gerai, o tai kaip turėtų būti sudėtinga, kai kas nors iš tiesų negerai! Tai turi įtakos tavo sveikatai, tavo meilei, tavo vyrui. Daug dalykų gali sužeisti moterį, nes besilaukdama ji tikrai pažeidžiamesnė.

– Su Mantu susituokėte vos po kelių mėnesių draugystės, netrukus pradėjote lauktis kūdikio. Ar negaila, kad nepabuvote tiesiog dviese?

– Iš tiesų nepabuvome, tie porą mėnesių greičiausiai nesiskaito. Nemėgstu mistifikuoti, bet gal tikrai žmonės susitinka dėl tam tikrų dalykų. Gamta ar Dievas veikia, bet iš tiesų kažkodėl sutinki būtent TĄ žmogų. Mums iš karto buvo aišku, kad „taip“ arba „ne“. Apie vaikus – ir labai rimtai – mes kalbėjomės jau pirmąjį pažinties vakarą Nidoje.

Esu patyrusi ilgalaikių santykių, kurie niekur nevedė. Tad lyg ir netikiu ilga draugyste, tuo tarpu turiu draugų, kurie buvo kartu dešimt metų, apsivedė ir gražiai gyvena. Santykiuose nėra taisyklių.

UAB „Lrytas“,
Gedimino 12A, LT-01103, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus webmaster@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2022 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.