Pianistas įspėja įsimylėjėlius – lengvesnis žvilgsnis į gyvenimą gali būti pavojingas. Jei pradeda atrodyti „Aš laisvas, aš skrendu“, tai yra ženklas, kad tuoj pateksite į pragarą. Ne po mirties. Čia ir dabar. O ir apie mirtį kartais pagalvoti verta. Tik kol jauni, galime lakstyti, džiaugdamiesi, kad esame žavūs ir stiprūs. Vėliau privalome atsiremti į tikresnes vertybes.
– Ar Šv. Valentino diena jums yra svarbi šventė?
– Meilė man yra svarbi. O į klausimą apie Valentino dieną keblu atsakyti. Būsiu Maskvoje, laidotuvėse, kur bus laidojami mano mokytojos ir pirmosios uošvienės pelenai. Tačiau vakare jau skrisiu į Vilnių pas savo žmoną.
– Iš kitų menininkų ar intelektualų jūs išsiskiriate atviru kalbėjimu apie savo asmeninį gyvenimą. Jums tai neatrodo blogo tono ženklas?
– Man atrodo, kad apie asmeninį gyvenimą visada galima kalbėti taip pusiau filosofiškai. Vyro ir moters santykiai yra labai plati tema. Tai yra beveik tas pat, kas kalbėti apie gyvenimą ir mirtį. Juk pasaulis padalytas į dvi puses – vyrišką ir moterišką. Santykiai tarp jų beveik viską lemia. Visa gyvybė iš to.
Asmeniniuose dalykuose nėra nieko unikalaus. Vaikystėje mąstydavau, kad baisiausia būtų, jei kas nors sužinotų, ką aš galvoju. Kokia katastrofa, jei būtų išrastas prietaisas, kuris skaito mintis. O dabar nebeturiu paslapčių.
– Jūsų mintys yra tokios kaip daugelio?
– Jos yra netgi ne mano. Jos sklando erdvėje. Aišku, yra ribos, kokiame kontekste priimta apie tai garsiai kalbėti. Tačiau nebegalvoju, kad manyje yra kažkas unikaliai iškreipto.
– Pernai susituokėte antrą kartą ir su nauja žmona auginate dukrelę. Kokia jūsų nuomonė apie skyrybas? Visuomenė juk čia skyla į dvi dalis – vieni mano, kad skyrybos yra neganda, kiti nemato reikalo nemylint likti kartu.
– Čia svarbiausia, koks yra žmogus. Jei vyras yra genties vadas, normalu, kad jam priklauso daug moterų. Tačiau kito vyro pašaukimas gali būti saugoti šeimos židinį ir ginti konservatyvias vertybes.
Konservatyvūs žmonės yra atsakingi už praeitį. Žinoma, čia kalbu ne apie konservatorių partiją. Tai yra žmogaus tipas, kuris analizuoja praeitį, kaupia žinias, stengiasi įsisavinti žmonijos patirtį ir perduoti palikuoniams. Jei to nebūtų, visuomenė subyrėtų.
Tačiau visuomenė negali būti užsistovėjusi bala. Turi būti ir pratekančio vandens. Kai kurie turi laužyti taisykles. Beje, įdomu, kad dažnai išsiskyrę žmonės yra tie aktyvieji, kurie stumia visuomenę į priekį. Jie yra pavyzdžiai kitiems savo darbais, bet ne asmeniniu gyvenimu.
– Jūs man irgi atrodėte iš tų laisvųjų, kurie yra kupini naujų idėjų.
– Iš patirties žinau, kad lengvesnis žvilgsnis į gyvenimą gali būti pavojingas. Gali atrodyti: „Aš laisvas, aš skrendu“. Bet netrukus paaiškėja – jei nesilaikai tiesos principų, nieko gero. Į pragarą patenki. Ne po mirties. Čia pat.
– Gal čia ir esmė, kad kai kurie žmonės suvokia, jog pateko į pragarą ir padaro išvadas, o kiti taip visą gyvenimą ir nepagauna kampo?
– Taip. Dabar jau esu išmintingesnis. Kai pasijuntu lyg skrendantis, kažkur pasąmonėje tiesos balsas sako, kad čia truputį velniava. Puikiai žinau tą. Taip, aš laisvas, laužau stereotipus ir standartus, tačiau paskui bus ir rezultatas. Aiškiai matau dėsnį, kad prisidirbęs žmogus tuoj pat gauna per užpakalį.
Ilgai domėjausi įvairiomis filosofijomis ir ezoterikomis. O paskui supratau, kad mūsiškė katalikybė yra labai gera. Visai nebūtina lakstyti į Indiją, kad būtum dvasingas, pakanka nueiti į Šv.Mišias.
– Keista tą girdėti. Anksčiau juk Bažnyčią truputį traukėte per dantį.
– Jau senatvė, kitos mintys galvoj. Juk kur yra tradicinės religijos stiprybė? Ji žvelgia į žmogaus gyvenimą, įtraukdama mirtį. Kitos doktrinos tau siūlo sveikatą, energiją, pinigų, norų išsipildymą. Galvoti, kad iš riboto dalyko gali sukurti neribotą, yra absurdas. Taip, gali gauti, ko nori. Bet ar tada nesensi, nesirgsi ir nemirsi?
– Gal tikėjimas buvo paskata susituokti su ilgamete drauge, su kuria jau auginote dukrą?
– Turėjo įtakos. Iki tam tikro amžiaus žmogus gali lakstyti ir galvoti, kad jis yra žavus ir stiprus. Tačiau kai senstelėjęs vyras stengiasi kabintis už jaunystės vertybių, jis pasmerktas žūti. Turi atsirasti kitos vertybės, kurios senatvę ir mirtį įtraukia.
Kuo vyresnis žmogus, tuo jis turi būti labiau ištikimas. Jaunystėje visi bando, ieško, uosto. Tačiau jeigu „diedas“ elgiasi kaip dvidešimties, man tai neestetiška.
Atrodo, kad vedybos lyg apriboja žmogų. Tačiau pamatai, kad tai dvasiškai labiau išlaisvina. Neapribotas žmogus užuodžia patelės ar patino kvapą, ir jau lekia poruotis. Nesakau, kad instinktams atsispirti lengva. Tačiau žmogus turi bandyti transformuotis. Kai bėgimo mažiau, gali augti suvokimas.
– Gal paprasčiau pasirinkti vienatvę? Juk kūrėjo vienatvė nėra atsiribojimas, tai vis tiek yra santykis su žmonėmis.
– Manau, kad žmogų santykiai labiau augina. Kalbu apskritai ne tik šeimos, bet apie žmonių santykius apskritai. Žmogus žmogui yra didžiulis dirgiklis. Galiu namuose skambinti kūrinį ir gerai išeina, o ateina vienas žmogus pasiklausyti, ir kas nors stringa. Tada nauja užduotis – sugroti prie kito žmogaus, prie to dirgiklio.
Bet niekada nediskriminuočiau vienišųjų. Visi variantai yra galimi: vienas, su žmona, išsiskyręs, su vaikais, be vaikų, gėjus, lesbietė. Juk tokie žmonės egzistuoja.
– Tvirtinate atradęs Bažnyčią. Tačiau netikiu, kad apie homoseksualus pasisakysite taip, kaip dauguma katalikų. Ar klystu?
– Ne aš homoseksualus sugalvojau, ne aš turiu juos juos išnaikinti. Tarp homoseksualių žmonių yra fantastiškai talentingų. Ko gero, net didesnis talentų procentas. Kitas dalykas – nelabai norėčiau, kad mano vaiką augintų du vyrai arba dvi moterys. Bet čia mano asmeninė nuomonė, nedarau jokios išvados.
– Manote, jog galima palaikyti homoseksualus, nesuteikiant jiems teisės tuoktis ir auginti vaikus?
– Kažkada pradėta kalbėti apie visiems vienodas teises. To reikėjo, nes stipresni užgožė silpnesnius. Tačiau prieita prie absurdo, kai lygybės ženklas tarp visko statomas. Aišku, teisė skriausti silpnesnį turi būti atimta. Tačiau kai neatsižvelgiama, koks yra atskiras žmogus, tai jau yra problema.
Skaičiau tokį ekstremalų reliatyvizmo filosofijos pavyzdį. Viena nevisaprotė Amerikoje rašo muzikos kūrinius. Autorius įrodinėja, kad jos kūriniai yra ne blogesni už L.Bethoveno. Neva, kadangi tris šimtmečius buvo teigiama, kad L.Bethoveno muzika labai gera, visi patikėjo. Esą tada buvo matoma, kad genijai yra tik baltieji vyrai. Tada jis samprotauja, kad tos nevisaprotės, kuri dar ir juodaodė, muzika yra ne ką blogesnė.
Kai žmogus taip samprotauja, negi įmanoma įrodyti, kad L. Bethoveno muzika yra geresnė? Štai iki kol galima prieiti.
– Kai kalbėjomės prieš septynerius metus, klausiau jūsų nuomonės apie Nataliją Zvonkę. Atsakėte, kad jos išvis nežinote. Gal dabar jau pasidomėjote? Tiesa, dabar ji jau yra Natalija Bunkė.
– Ne tik pasidomėjau, bet ir gyvai ją girdėjau. Man pasirodė, kad Natalija gerai dirba. Žmonės manė, kad gal norėjau įžeisti, sakydamas, kad N.Zvonkės nežinau. Bet aš tikrai nežinojau. Dabar pripažįstu – savo srityje ji yra labai profesionali.
– Dabar Lietuvoje populiarus naujas fenomenas – Monika Šalčiūtė. Ar ją žinote?
– Nežinau. Jau susimoviau antrą kartą. Bet duokite man šansą atspėti. Turbūt jinai graži?
